Švarus, gerai išvalytas nuo įvairių priemaišų vanduo yra bespalvis, bekvapis ir beskonis. Pirmą kartą paragavęs distiliuoto ar kitokiu būdu demineralizuoto vandens, dažnas žmogus pasako, kad vanduo yra neskanus. Kitaip tariant beskonis vanduo yra pavadinamas neskaniu. Tam tikrą spalvą, skonį ar kvapą vandeniui suteikia jame esančios (ištirpusios) cheminės medžiagos. Daugelį žmonių išsireiškimas “cheminės medžiagos” labai gąsdina. Tuos žmones mes norime nuraminti, kadangi “necheminių” medžiagų iš viso nėra. Visa, kas mus supa, o taip pat ir mes patys esame sudaryti iš cheminių medžiagų.

Spalvą vandeniui gali suteikti kai kurių metalų junginiai: Fe(OH)3 – gelsvai rusvą, MnO2 –juodą. Įvairaus intensyvumo gelsvą spalvą vandeniui suteikia organinės medžiagos (gumino ir fulvo rūgštys bei jų druskos). Dumbliai suteikia vandeniui žalsvą arba melsvą atspalvį. Spalvotas vanduo nemalonus akiai, o vartojamas technologiniams tikslams gali pakenkti produkcijos kokybei. Todėl vandens spalva dažnai yra ribojama. Geriamojo vandens higienos normoje HN 24:2003 ribinė spalvos vertė yra 30 mg Pt /L .

Kvapas, skonis. Vandens kvapas ir skonis taip pat priklauso nuo jame esančių priemaišų. Vanduo gali atsiduoti žeme, žole, žuvimi, agurkais, pelėsiais, srutomis. Savitą kvapą jam suteikia kai kurie cheminiai junginiai: vandenilio sulfidas (supuvusio kiaušinio), chloras, amoniakas, fenolis (medicininį) ir kt. Žalieji dumbliai suteikia vandeniui žemės kvapą. Dezinfekuojant vandenį chloru, silpno kvapo junginiai (aminai, fenolis) gali virsti stiprų nemalonų kvapą turinčiomis medžiagomis (chloraminais, chlorfenoliu).

Skonis yra keturių pagrindinių tipų: sūrus, kartus, saldus, rūgštus. Kitokius skonio pojūčius sukelia vadinamieji prieskoniai. Kadangi pats vanduo yra beskonis, tai gerą ar nelabai gerą skonį vandeniui suteikia jame ištirpusios įvairios neorganinės (jos dar vadinamos mineralinėmis) ir organinės medžiagos. Pavyzdžiui, geležies, mangano druskos suteikia vandeniui rašalo prieskonį, humusinės (organinės) medžiagos – durpių.

Vandens kvapas ir skonis nustatomiorganoleptiškai, t. y. tyrėjų jutimo organais. Silpniausias kvapas, kurį pajunta vandens degustatoriai, vadinamas kvapo slenksčiu, juntamas skonis ar prieskonis – skonio slenksčiu. Kadangi žmonių juslės yra skirtingos, kvapo ar skonio testams atlikti reikia pasitelkti dideles degustatorių grupes. Tam reikalui reikia daug laiko ir lėšų, todėl šis vertinimas paliekamas vandens vartotojams; vanduo turi būti toks, kad nemalonaus kvapo arba skonio nejaustų dauguma (bent 90 %) vartotojų.

Vienokį ar kitokį skonį ar prieskonį vandeniui suteikia jame ištirpusios cheminės medžiagos. Chloridų (Cl –) jonai turi sūrų skonį, sulfatų (SO42–) ir magnio (Mg2+) jonai – kartų skonį. Tačiau kartų arba sūrų skonį pajusime tik tada, kai šių jonų koncentracijos vandenyje bus pakankamai didelės (~500 mg/L). Nemalonų skonį vandeniui suteikia didesnės geležies ir mangano jonų koncentracijos. Gerą skonį vandeniui suteikia jame esantys kalcio hidrokarbonatai.

Lietuvos geriamojo vandens higienos normoje HN 24:2003 pateiktas toks skonio slenksčio reikalavimas: “priimtinas vartotojui ir be nebūdingų pokyčių”. Skonis nustatomas organoleptiškai, vadinasi panašiai kaip ir kvapo atveju, šis nustatymo metodas yra pakankamai subjektyvus. Organoleptiškai nustatomas tiktai geriamojo vandens skonis. Abejotino sanitariniu požiūriu vandens skonis nustatomas tik pavirinus jį ir po to atšaldžius iki kambario temperatūros.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) specialistai, o taip pat įvairių šalių higienistai, remdamiesi daugiamečių tyrimų rezultatais, nustatė, kokios kokybės vandenį gerti yra saugu ir sveika. Remdamasi PSO rekomendacijomis, bei išnagrinėjusi įvairių pasaulio valstybių geriamojo vandens higienos normas, Sveikatos apsaugos ministerija 2003 m. patvirtino Lietuvos geriamojo vandens higienos normą HN 24:2003. Žemiau (1 lent.) pateikiame šiek tiek sutrumpintą šios normos lentelę „Geriamojo vandens indikatoriniai rodikliai“ ir labai smarkiai sutrumpintą šios normos lentelę „ Geriamojo vandens toksiniai (cheminiai) rodikliai“(2 lent.). Pastarojoje lentelėje pateiktos ribinės vertės daugelio kenksmingų (nuodingų) cheminių medžiagų, tačiau gamtiniuose vandens šaltiniuose, iš kurių imamas ar ruošiamas geriamasis vanduo, jų koncentracijos yra labai mažos. Mūsų šalyje tam tikrų rūpesčių kelia trys šio ilgo sąrašo medžiagos: nitratai, nitritai ir fluoridai, todėl 2 lent. pateiktos tik šių medžiagų ribinės vertės.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Pakankamai minkštas ir mažai mineralizuotas vanduo yra kai kuriose Dzūkijos vietose, kadangi čia vyrauja vandenyje praktiškai netirpūs smėlynai.

Labiausiai mineralizuotas ir kietas vanduo yra šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Pasvalio rajonai), kadangi čia įvairiame gylyje slūgso dideli dolomito (CaCO3·MgCO3) ir kalkakmenio (CaCO3) klodai. Tiek dolomitas, tiek ir kalkakmenis blogai tirpsta švariame vandenyje, tačiau CO2 turintis vanduo juos tirpina visai neblogai. Prieš keletą metų analizuodamas iš Pasvalio rajono atvežtą vandenį nustačiau, kad jo bendrasis kietumas lygus 35 mekv/L. Tada pamaniau, kad tai gal būt yra Lietuvos rekordas, tačiau vėliau iš Biržų rajono atvežto vandens kietumas buvo dar didesnis – 43,5 mekv/L. Palyginimui pasakysiu, kad minkštu laikomas toks vanduo, kurio kietumas neviršija 4 mekv/L, kai kietumas svyruoja tarp 4–8 mekv/L, vanduo laikomas vidutinio kietumo vandeniu.

Šulinių ir gilių gręžinių vandens cheminė sudėtis ir tuo pačiu kokybė esminiai skiriasi. Tą skirtumą, visų pirma, apsprendžia vandenyje ištirpęs deguonis. Šulinių vanduo kontaktuoja su atmosferą ir todėl jame yra daugiau ar mažiau ištirpusio deguonies. Deguonis yra oksidatorius ir todėl šulinių vandenyje nėra tokių reduktorių kaip geležies, amonio (amoniako), mangano, sieros vandenilio (sugedusio kiaušinio kvapas). Užtat šulinių vandenyje visuomet yra didesni ar mažesni nitratų kiekiai. Jeigu šulinio vandenyje randama nitratų ir tuo pat metu amonio ir nitritų, tai rodo, kad į vandenį neseniai pateko teršalai arba šulinio vanduo yra nuolatos teršiamas. Gelsva šulinio vandens spalva rodo, kad vandenyje yra padidinti organinių medžiagų kiekiai.

Požeminiame vandenyje situacija yra kitokia.Lietuvos gelmės tarsi sluoksniuotas pyragas, kur vienas kitą dengia skirtingo amžiaus ir sudėties uolienų sluoksniai. Vieni jų yra poringi, sudaryti iš įvairaus smėlio, smiltainio arba plyšiuoti iš dolomito ir klinčių (kreidos). Juose ir randamas požeminis vanduo. Kiti sluoksniai tankūs, sudaryti iš molio, pakeisto molio – argilito, dolomito, sulaiko vandenį ir neleidžia jam filtruotis giliau.

Vanduo, priklausomai nuo sluoksnio sudėties, kuriame jis yra ir nuo jį supančių sluoksnių sudėties, pasižymi tik jam būdingu „skoniu“, kurį suformuoja jame ištirpę įvairūs cheminiai junginiai, mikroelementai. Kai vandeniui filtruojantis į požemį jame nelieka ištirpusio deguonies, mikroorganizmai savo gyvybinei veiklai palaikyti reikalingą deguonį atima iš įvairių deguoninių junginių (Fe2O3, MnO2). Kitaip tariant, mikroorganizmai (geležies ir mangano bakterijos) redukuoja šiuos junginius ir vandenyje atsiranda geležies ir mangano jonų. Kitos bakterijų rūšys, taip vadinamos sieros bakterijos, deguonį atima iš sulfatų (SO42–) jonų ir verčia juos blogai kvepiančiu sieros vandeniliu (H2S).

Jeigu keliaudamas gilyn vanduo savo kelyje sutinka durpynus ar kitas organinių medžiagų sankaupas, jame smarkiai padidėja organinių medžiagų koncentracijos ir vanduo nusidažo įvairaus intensyvumo gelsvai-rusva spalva. Beje, organinės medžiagos su geležies jonais sudaro pakankamai patvarius kompleksinius junginius ir pašalinti tokio būvio geležį iš vandens įprastais (nereagentiniais) šalinimo būdais jau nepavyksta.

Požeminiame vandenyje visada būna didesni ar mažesni kiekiai ištirpusio CO2, kitaip tariant, požeminis vanduo būna daugiau ar mažiau „gazuotas“. Viename Varėnos rajono gręžinio vandenyje CO2 koncentracija viršijo 200 mg/L. Kai toks vanduo buvo pakeltas į paviršių, iš jo, tarsi iš šampano, į atmosferą intensyviai skyrėsi dujų burbuliukai. Dar įdomesnį vaizdą teko stebėti Latvijoje šalia Venspilio esančioje stambaus ūkininko sodyboje. Imant iš maždaug 120 m gylio gręžinio pakelto požeminio vandens mėginį, iš vandens intensyviai skyrėsi smulkūs CO2 burbuliukai ir kartas nuo karto iš vandens ėmimo žarnelės su triukšmu skirdavosi stambūs kažkokių kitų dujų burbulai. Įtarus, kad tai gali būti gamtinės (metano) dujos, buvo pabandyta jas uždegti. Vaizdas buvo iš tikrųjų įspūdingas-tikras fejerverkas.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Gamtinių šaltinių vandens kokybė yra labai įvairi. Kita vertus, labai smarkiai skiriasi ir vartotojų reikalavimai paruošto vandens kokybei. Šios dvi aplinkybės sąlygoja didelę vandens ruošimo technologinių schemų įvairovę.

Gamybos reikmėms ruošiamas vanduo dažniausiai yra skaidrinamas, neretai minkštinamas, arba iš jo aplamai šalinamos visos druskos. Nereti atvejai, kai jis aušinamas ir stabilizuojamas.

Geriamasis vanduo gali būti ruošiamas iš paviršinio ir požeminio vandens. Pirmuoju atveju jis dažniausiai būna daugiau ar mažiau drumstas ir šias drumzles reikia pašalinti. Lengviausiai tai padaryti įdėjus į vandenį tinkama koagulianto (aliuminio ar geležies druskos) dozę ir po to vandenį nufiltruoti per kvarcinio smėlio sluoksnį. Belieka vandenį dezinfekuoti ir patiekti vartotojams. Mano daugiametė patirtis rodo, kad iš paviršinio vandens paruošti labai geros kokybės geriamąjį vandenį yra nepalyginamai lengviau negu iš požeminio. Vienok, pas mus yra kitos tradicijos ir todėl mes kankinamės ruošdami geriamąjį vandenį iš požeminio vandens. Šiuo atveju iš jo pirmiausiai šalinami reduktoriai (H2S, Fe2+, NH4+, Mn2+, kartais organinės medžiagos ir CO2), po to jis dezinfekuojamas.

Specialiose vandens ruošimo technologijose – vandens minkštinimo, druskų šalinimo iš vandens ir kt.– skaidrinimas dažnai atliekamas tiek technologinės schemos pradžioje, tiek ir jos pabaigoje. 1 pav. pateiktos svarbiausios vandens ruošimo technologijos.

1 pav. Svarbiausios vandens ruošimo technologijos

Vandens ruošimo technologines schemas (technologijas) galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Pagal ruošiamojo vandens tekėjimo pobūdį technologinės schemos gali būti beslėgės (savitakės)ir slėginės. Beslėgėse technologinėse schemose visuose ruošimo įrenginiuose vandens paviršius yra laisvas (kontaktuoja su atmosfera) ir jo aukštis (altitudė) kiekviename tolesniame technologiniame įrenginyje vis žemesnis. Aukščių skirtumas parenkamas taip, kad slėgio užtektų hidrauliniams pasipriešinimams įrenginiuose ir vamzdynuose tarp jų įveikti. Beslėgių technologinių schemų įrenginiuose tekančio vandens paviršius yra laisvas ir slėgį juose sudaro tiktai vandens svoris, todėl įrenginių konstrukcijos spaudžiamos gerokai mažiau negu slėginėse schemose. Įrenginių konstrukcijos gali būti gelžbetoninės ir ne tik cilindrinės, bet ir stačiakampės. Tai yra beslėgių technologinių schemų privalumas. Turi šios schemos ir kitų privalumų; beslėgės technologinės schemos ypač tinka tada, kai žaliame požeminiame vandenyje yra H2S ir dideli kiekiai laisvojo CO2. Jau atviros aeracijos metu iš vandens pasišalina didžioji dalis H2S bei nemaža dalis CO2, didėja vandens pH ir susidaro palankesnės (lyginant su slėginėmis technologinėmis schemomis) sąlygos geležiai, amoniui ir manganui oksiduoti ir šalinti. Tačiau naudojant beslėgę technologinę schemą reikalingos dvi siurblinės; pirmojo kėlimo siurblinė žaliam vandeniui į įrenginius tiekti, antrojo kėlimo siurblinė – paruoštam vandeniui tiekti į tinklą. Slėginėse technologinėse schemose pakanka vienos – pirmojo pakėlimo siurblinės. Jos siurblių sukelto slėgio pakanka vandeniui pratekėti pro ruošimo įrenginius ir vandeniui tiekti vartotojams. Tai yra slėginių technologinių schemų privalumas lyginant su beslėgėmis. Tekant spaudžiamam vandeniui visi technologinės schemos įrenginiai turi būti uždari ir atlaikyti pirmojo kėlimo siurblių sukeltą slėgį. Todėl jie būna plieniniai, cilindro formos ir palyginti nedidelio skersmens. Pastaruoju metu pakankamai plačiai (ypač mažesnio skersmens) pradėti naudoti armuoto plastiko filtrų korpusai, ir plastikiniai vamzdžiai.

Vandens ruošimo technologinė schema gali būti bereagentė – kai vandens ruošimui nenaudojami jokie cheminiai reagentai išskyrus oro deguonį ir reagentinė – kai vandens ruošimui naudojami bent vienas arba keli cheminiai reagentai (stiprūs oksidatoriai, koaguliantai, flokuliantai, šarmai, rūgštys). Koaguliantai gelbsti tuomet, kai iš vandens reikia šalinti smulkiadispersines ir/arba koloidines daleles, organines medžiagas, geležies kompleksinius junginius. Šarminimas slėginėse technologijose padeda iki norimo lygio sumažinti laisvojo CO2 koncentraciją, rūgštinimas ir/arba šarminimas įgalina stabilizuoti paruoštą vandenį, kad vėliau plieniniuose vamzdynuose (pakeliui pas vartotojus) jo kokybė pasikeistų labai nežymiai.

Pagal procesų ir kiekvieno jų laipsnių skaičių skiriamos vienalaipsnės, dvilaipsnės ir daugialaipsnės technologinės schemos. Daugialaipsnėse technologinėse schemose kai kurie vandens ruošimo procesai kartojami kelis kartus. Pavyzdžiui, kai žaliame požeminiame vandenyje yra nemažai geležies ir daug amonio, naudojama dviejų laipsnių aeravimo ir dviejų laipsnių filtravimo technologinė schema, t.y. aeravimas plius filtravimas kartojami du kartus. Technologinių procesų skaičius priklauso tiktai nuo žalio požeminio vandens kokybės ir vartotojo reikalavimų paruošto vandens kokybei.

Svarbiausios vandens ruošimo technologijos buvo pasiūlytos ir išbandytos daugiau nei prieš 100 metų. Tai kas gi per tą laiką pasikeitė? Visų pirma, mes dabar daug geriau suprantame vandens ruošimo įrenginiuose vykstančius procesus. Be to, skirtingai nuo anų laikų, dabar praktiškai visi vandens ruošimo procesai yra automatizuoti ir juos valdo mikroprocesoriai.

Žemiau pateikiame keletą vandens ruošimo technologinių schemų.

2 pav. Bereagentė, atvira vieno laipsnio aeracijos ir vieno laipsnio filtravimo vandens ruošimo technologinė schema su reakcijos talpa.

Iš požemio siurbliu pakeltas žalias požeminis vanduo pirmiausiai aeruojamas, t.y jis krenta iš viršaus žemyn per penkis slenksčius. Aeravimo metu vyksta du svarbūs procesai: iš vandens šalinasi jame esančios dujos (H2S ir CO2) ir dėl to vanduo šarmėja (padidėja jo pH reikšmė) ir tuo pat metu vandenyje pritirpsta šalinamų priemaišų oksidacijai reikalingas deguonis. Aeruotas vanduo patenka į reakcijos talpą, o iš ten į kvarcinio smėlio (SiO2) ar kitokio grūdėtos struktūros filtruojančio užpildo (trupinto granito ar kalcito, trupinto keramzito ir kt) prikrautą filtrą. Šis filtras sulaiko oksidacijos reakcijų metu pasigaminusius geležies hidroksidą (rūdis) ir juodos spalvos netirpius mangano oksidus.

Keičiant reakcijos talpos tūrį, filtruojančio užpildo plotą bei aukštį galima paruošti geros kokybės geriamąjį vandenį iš įvairios kokybės požeminio vandens. 3 pav. pateikta slėginė vandens ruošimo technologinė schema.

3 pav. Slėginė vieno laipsnio aeracijos ir vieno laipsnio filtravimo vandens ruošimo technologinė schema.

Tiek slėginiai, tiek ir beslėgiai filtrai po tam tikro laiko užsikemša (užanka) ir vanduo sunkiai filtruojasi. Todėl filtrai periodiškai (kas 2-4 paras) yra išplaunami. Plaunant filtrus, vanduo paduodamas į filtro apačią. Kildamas aukštyn, jis į paplavas išneša netirpius geležies ir mangano junginius. Dažnai filtrai plaunami ne vien vandeniu, bet vandens ir oro mišiniu. Toks plovimo būdas yra daug efektyvesnis už plovimą vien vandeniu.

Manes dažnai klausia, kuo skiriasi vandens ruošimo įranga dideliuose miestuose ir mažose gyvenvietėse. Norint teisingai atsakyti į šį klausimą, reikėtų pirmiausiai išsiaiškinti ar požeminis vanduo žino, kur jis “gyvena”: po dideliu miestu, po mažu kaimeliu ar po vienkiemiu. Vandens ruošimo (jo kokybės gerinimo) technologija ir įrenginiai priklauso tiktai nuo požeminio vandens kokybės; skiriasi tiktai įrenginių (filtrų) dydžiai (matmenys). Individualiame name filtro skersmuo būna apie 30 cm, o vandenvietėje, kuri per parą turi paruošti bent kelis tūkstančius kūbinių metrų vandens, stovės du-trys ar net daugiau trijų metrų skersmens slėginiai filtrai (žr.4-6 pav.).

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Gerbiama gydytoja, visų pirma įdomu sužinoti, kuo jonizuotas vanduo skiriasi nuo paprasto? Kokios jo pritaikymo galimybės?

Jonizuotas vanduo nuo paprasto skiriasi dviem parametrais: savo Ph ir oksidaciniu-redukciniu (redukso) potencialu (ORP). Ph jau visiems seniai žinomas, o redukso potencialas – naujas rodiklis. Prancūzų mokslininkas Louis Vincent (Lui Vincentas) dar prieš 50 m. rašė, jog pagal ORP bus galima spręsti apie visų produktų, vaistų poveikį žmogui. Oksidacijos-redukcijos potencialas apibūdina tirpalo pajėgumą atiduoti ar prisijungti elektronus. ORP reikšmės (mV) gali būti neigiamos arba teigiamos.
Reikia pažymėti, kad neutralių skysčių nėra. Net paprastas vanduo yra tirpalas: mes tik nusakome jį H2O formule, bet jame yra šiek tiek ištirpusio chloro, druskų. Net 80 proc. kūdikio organizmo, 60 proc. pagyvenusio žmogaus organizmo susideda iš tokio tirpalo. Tai nėra paprastas tirpalas, tai rūgščių ir šarmų sąjunga.
Bet koks skystis turi savo ORP. Pvz., vanduo, alus, sultys. Mes ištyrėme Vilniaus vandentiekio vandenį ir nustatėme, kad jo ORP – plius 207. Kaip manote, ar tai gerai? Pamąstykime kartu. Žmogaus kraujo ORP yra minus 57. Įsivaizduokite, kad jūs geriate vandenį, kurio ORP yra plius 207. Kas vyksta? Organizmas, kaip žinia, yra uždara sistema, dirbanti tik tam tikrose ribose, viską reguliuojanti taip, kad tų ribų neperžengtų. Vadinasi, vandenį, kurį geriate iš krano, organizmas prisitaikys taip, kad jo parametrai nuo plius 207 taptų minus 57. Kaip jis tai padarys? Jis skirs tam daug vidinės energijos.

Visa sveikatinimo jonizuotu vandeniu metodika remiasi tuo, kad duotume organizmui būtent tai, kas atitinka jo vidinę terpę – tuos minus 57. Gavus tokio vandens organizmui nebereikia kovoti ir eikvoti energijos, ją jis gali nukreipti ten, kur iš tikrųjų reikia: ten, kur skauda, kur yra problemų. Todėl jonizuoto vandens pritaikymo galimybės yra labai plačios. Pvz., vartojant tokį vandenį normalizuojasi žmogaus kraujospūdis. Ir ne vaistų pagalba, o dėl to, kad jis turi laisvos vidinės energijos. Tai gamtos produktas, aktyvinantis organizmo gydomąsias galias, idealiai tinkamas vidinei organizmo terpei. Jam padedant galima įveikti net tokias ligas, kaip gastritas, kolitas, įvairūs uždegimai ir infekcijos, su jo pagalba praeina artrozė, gerai gydomas neurodermitas, palengvėja cukrinio diabeto eiga, pastebėtas pagerėjimas sergant Parkinsono liga ir t. t– tokių ligų per 70. Nustatyta, kad jonizuotas vanduo turi ir antikancerogeninį* poveikį, todėl gali būti taikomas ir vėžinių ligų profilaktikai.
Be to, tai puiki grožį puoselėjanti priemonė: juo prausiantis skaistėja, jaunėja oda, nustoja slinkti plaukai.
Toks beveik atitinkantis žmogaus vidinius parametrus vanduo kažkada buvo natūraliai randamas gamtoje, kol, deja, neperėjo per vamzdynus, nebuvo chloruotas ir netapo tuo nelemtu „plius 207“.

Jūs paskelbėte daug žadančius klinikinių tyrimų rezultatus, atliktus Berlyno „Aktyvuotų tirpalų tyrimo ir jų praktiško taikymo“ klinikoje, apie šarminio vandens poveikį gydant I ir II tipo diabetą. Papasakokite apie tai plačiau.

Diabetikams skiriamas jonizuotas vanduo turi būti papildytas mikroelementais, nes gydant diabetą jie yra būtini. Kas vyksta sergančiam diabetu žmogui geriant jonizuotą vandenį? Ogi sumažėja cukraus kiekis kraujyje, nebe tokie pastebimi tampa cukraus kitimo šuoliai, kai pvz., ryte labai žemi cukraus parodymai vakare smarkiai padidėja. Toks šokinėjimas labai kenkia kraujagyslėms, visam organizmui, tai yra stresinė būklė. Žodžiu, geriant tokį vandenį susilygina vidutinis cukraus kiekis. Kitas svarbus diabeto kontrolės žymuo – glikozilintas hemoglobinas (HbAlc), kuris rodo, kaip diabetas buvo gydytas paskutinius 3 mėnesius, kokia ligonio būklė. Su jonizuoto vandens pagalba šį rodiklį galima pastebimai sumažinti 1–2%, o tai yra labai geri skaičiai. Be to, ligonis gali vartoti mažiau insulino (40–50%). Mūsų klinikoje pastebėti tokie rezultatai: pavartojus šarminį vandenį 4–6 savaites, poreikis insulino injekcijoms sumažėjo iki 70%, gliukozės kiekis kraujyje sumažėjo iki 30%. Net ir nustojus vartoti šarminį vandenį, šie rodikliai dar mažėjo 4–5 mėn. Šiuos duomenis patvirtina ir Japonijos mokslininkų tyrimai.

Kaip žinia, medžiagų apykaitos metu susidaro daug rūgščių, netinkama mityba ir gyvensena taip pat padidina rūgščių kiekį organizme. Ar jonizuotas vanduo gali atkurti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą?

98% gyventojų organizmo terpės yra rūgštinė. Kraujo Ph svyruoja nuo 7,35 iki 7,45 (tai reiškia 7 – neutrali, žemiau 7 – rūgštinė, per 7 – šarminė terpė). Vadinasi, kraujo Ph yra silpnai šarminis. Taigi viskas, kas patenka į organizmą su homeostazės pagalba, t. y. kai sistema palaiko savo būseną pastovią, būna paverčiama į tas normas – kraujo Ph. Civilizacija, konservantai ir kiti dalykai lėmė, kad 80% mūsų gaunamo maisto sukelia rūgštis. Jie nėra rūgštaus skonio, bet patekę į organizmą sukuria rūgštinę terpę. Deja, tai beveik visi kasdien valgomi produktai: visų rūšių mėsa, sūris, kiaušiniai, košės. Lieka švieži vaisiai ir daržovės, bulvės, sojos, pienas. Todėl palaikyti rūgščių ir šarmų balansą organizme žmogui tampa vis sunkiau. Pvz., išgėrus stiklinę kokakolos reikėtų išgerti kibirą paprasto vandens (25 l), kad organizmo rūgštinė terpė priartėtų prie leistinų 7. Svarbu paminėti, kad ir tas „plius 207“ vanduo, palyginti su žmogaus krauju, jau yra rūgštinė medžiaga, kuri, patekusi į kraują, sudaro sąlygas formuotis laisviesiems radikalams – oksidatoriams. O jonizuotas vanduo, kurio ORP – minus 50, minus 100, yra antioksidantas, kaip ir vitaminas C (jo ORP – minus 20). Įdomumo dėlei pasakysiu, kad acto ORP – plius 300, nuo jo beveik nedaug teatsilieka kokakola. Geriausia gerti žaliąją ar juodąją arbatą, natūralias sultis. Pagerinti gėrimo redukso potencialą galima jame ištirpinus vitamino C. Tačiau tai yra organinis produktas, jame yra ir kitų elementų, kurie gali nepalankiai veikti inkstus, akis, todėl neribotais kiekiais vartoti nerekomenduojama. O jonizuotą šarminį vandenį galima gerti kiek nori, nes tai – tik vanduo.
Be abejo, galima manyti, kad šaltinio vanduo yra geriau nei vanduo iš vandentiekio, bet tai taip pat ne panacėja. Reikėtų patikrinti, ar šaltinio vandenyje nėra sunkiųjų metalų, nes gali būti užterštas pats dirvožemis.

Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: http://gyvensena.sveikas.lt/

Norint teisingai atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikia atlikti iš čiaupo bėgančio vandens cheminę analizę ir pažiūrėti ar Jums patiektas vanduo tenkina Lietuvos geriamojo vandens higienos normos HN 24: 2003 reikalavimus. Jeigu tenkina, vadinasi, papildomas ruošimas nereikalingas. Nebent pas jus į namus atvykę „specialistai“, naudodami įvairius triukus, parodys, kad Jūsų (iš tikrųjų geras ) vanduo yra „labai, labai … baisus“. O Jūs tuo metu kaip tik turite atliekamų pinigų ir nežinote, ką su jais daryti.

Deja, Lietuvoje vis dar yra nemažai vietovių, kur vartotojams tiekiamas tikrai nepatenkinamos kokybės geriamasis vanduo. Tokią situaciją galima suprasti (pateisinti), jeigu ten vanduo tiekiamas tiesiai iš gręžinių be jokio ruošimo. Blogiau yra tada, kai yra įrengti geriamojo vandens ruošimo įrenginiai, o vartotojai vis viena gauna nepatenkinamos kokybės geriamąjį vandenį. Tokiu atveju žmonėms tenka gelbėtis įvairiais būdais. Vieni įsirengia nuosavus vandens kokybės gerinimo įrenginius, kiti vandenį filtruoja per „Brita“, „Kenwod“ ar kitokius buitinius filtrus, treti naudoja brangiuosius, jau minėtus atvirkštinio osmoso principu veikiančius filtrus ir geria praktiškai „distiliuotą“ vandenį. Vienu žodžiu, kiekvienas gelbstisi, kaip išmano.

Baigdamas šį nedidelį straipsnelį pasikartosiu ir dar sykį priminsiu, kad pirmiausiai būtina korektiškai atlikti jūsų vandens cheminę analizę ir tiktai po to, pasikonsultavus su specialistu, imtis konkrečių žingsnių.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Nenoriu smulkiau diskutuoti apie atomines elektrines ir jų keliamus pavojus visų pirma todėl, kad nesu šios srities specialistas (arba „ekspertas“, kaip dabar madinga sakyti). Visų antra, manau, kad mes turime pakankamą patirtį eksploatuojant Ignalinos atominę elektrinę. Visų trečia, dar visai neaišku, kurios šių elektrinių bus iš tikrųjų pastatytos.

Aš noriu pareikšti savo nuomonę apie AO technologijas, jų teigiamas puses ir trūkumus dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad su šiomis technologijomis bendrauju jau virš 10 metų. Draugystė prasidėjo tada, kai VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedra iš AB „Fermentas“ gavo labdarą-pakankamai našų AO įrenginį ir naudojo jį švaraus vandens gamybai studentų laboratorijoms. Savaime aišku, kad šiame įrenginyje pagamintas vanduo nebuvo naudojamas rimtiems moksliniams tyrimams, kadangi jo savitasis elektros laidis (SEL) svyravo apie 24-35 μS/cm. Palyginimui pasakysiu, kad analitinėse laboratorijose naudojamo distiliuoto vandens SEL neturi viršyti 5 μS/cm. Vadinasi, spaudžiant vandenį per puslaides AO membranas, kartu su vandens molekulėmis pro jas „prasmunka“ ir dalis gamtiniuose vandenyse esančių teigiamų ir neigiamų jonų. AO įrenginių gamintojai ir patys to neslepia nors ir linkę kiek pagražinti paruošto vandens kokybę; įrenginių techninėse charakteristikose paprastai teigiama, kad jie iš vandens pašalina 95-98 % druskų. Mūsų labdarinis įrenginys šalino 93,5 % druskų, tačiau paseno ir pradėjo plyšinėti membrana. Vandens kokybė staigiai ir smarkiai pablogėjo. Kadangi įrenginys senos laidos, nepavyko rasti jam tinkamų naujų membranų ir jį teko išmontuoti. Nusipirkome gerokai mažesnio našumo naują (čekų gamybos) AO įrenginį. Jis iš vandens šalina taip pat apie 93 % druskų.

Antroji priežastis, paskatinusi pateikti savo nuomonę apie AO technologijas yra ta, kad Lietuvoje šios technologijos sparčiai diegiamos. Ir diegiamos jos, dažniausiai, Vakarų Lietuvoje, kur požeminiame vandenyje yra didelės fluoridų koncentracijos. Rimtose užsienio vandenruošai skirtose monografijose ir vadovėliuose AO technologijoms skirti atskiri ir nemaži skyriai, nemažai straipsnių pasirodo ir periodiniuose leidiniuose. Ir tai pilnai suprantama. Mokslo žmonės juk turi vykdyti mokslinius tyrimus, o naujos idėjos aplanko, deja, ne kasdien. Todėl AO technologijų idėją stengiamasi išnaudoti visu šimtu procentų. Gerai tai ar blogai? Sunku pasakyti, tačiau daug dirbant gali būti sukurtos selektyvios membranos, t.y. membranos, kurios iš vandens (tirpalų) šalins tiktai tam tikrus jonus. Tokios idėjos sklando. Ar tokios idėjos realios, parodys ateitis.

O dabar apie AO technologijų pliusus ir minusus, jų taikymo sritis. Pradėsiu nuo pliusų. Šios technologijos gelbsti, kai iš mineralinio vandens reikia pagaminti geriamąjį (gėlą) vandenį. Ir pas mus kai kuriose vietovėse požeminio vandens SEL viršija geriamojo vandens higienos normos HN 24:2003 leidžiamą 2500 μS/cm vertę (Biržų ir Pasvalio rajonai). Taip yra todėl, kad čia nedideliame gylyje slūgso dolomitų, gipso (o gal ir klinčių) klodai. Vanduo juos tirpina ir prisisotina kalcio ir magnio jonais. Sumažinti tokių vandenų mineralizaciją realiai galima dviem būdais: 1) dalį vandens praspausti per AO membranas ir po to šiuo vandeniu tinkamai skiesti neapdorotą vandenį; 2) praleisti dalį vandens paeiliui per H formos katijonitą ir OH formos anijonitą, o po to šiuo demineralizuotu vandeniu vėl skiesti neapdorotą vandenį. Abudu šie būdai nėra pigūs. Pirmuoju atveju pakankamai dažnai reikia plauti besikemšančias membranas stiprių rūgščių, stiprių šarmų bei dezinfektanto (pvz. NaClO) tirpalais. Susidaro nemaži kiekiai pavojingų paplavų, kurias tinkamai neapdorojus negalima išleisti nei į gamtą, nei į nuotakyną.. Tačiau didžiausia dalis išlaidų tenka elektros energijai. Tam, kad praspausti vis labiau mineralėjantį vandenį per membranas reikia vis didesnių ir didesnių slėgių. Antruoju atveju pakankamai daug stiprių rūgščių ir šarmų sunaudojama jonitų regeneracijai. Ir vėl pavojingos paplavos, kurias reikia tvarkyti.

Bet grįžkime prie fluoridų. Šiuo atveju mums nereikia iš vandens šalinti visus jonus, o tiktai vieną-fluoridą. Tai gal yra žinomi būdai, kaip tai galima padaryti? Be abejo tokie būdai yra žinomi, juolab, kad fluoridai nėra vien Lietuvos problema. Yra keletas technologinių šios problemos sprendimo būdų, tačiau svarbiausia yra tai, kad visose jose naudojamos aliuminio druskos. Jau prieš nemažą gabalą metų kartu su dr. V. Šulga (amžiną jam atilsį) vasaros atostogų metu padarėme turą per Žemaitiją. Naudodami potenciometrinį metodą ir fluoridų jonams selektyvų elektrodą nustatėme fluoridų koncentracijas požeminiame vandenyje Palangoje, Kretingoje ir Salantuose. Po to Palangoje laboratorinėmis sąlygomis pabandėme sumažinti fluoridų koncentracijas naudodami aliuminio druskas (aliuminio sulfatą ir polialiuminio oksichloridą-PAX,ą). Viskas puikiausiai pavyko. Po to dar daug kartų tą patį padariau VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros analizinės chemijos laboratorijoje tiek su iš įvairių Žemaitijos vietų atsivežtu vandeniu, tiek ir su Antavilių vandeniu, kuriame sudarydavau norimą fluoridų koncentraciją (su NaF druska). Netgi nedidelėje kolonėlėje laboratorijoje išbandžiau įvairius filtruojančio užpildo plovimo būdus ir atrinkau tinkamiausią. Pats laikas išbandyti šį būdą realioje vandenvietėje. Tam tikslui netgi nereikia statyti atskirų pilotinių įrenginių. Puikiausiai tiks jau veikiantys slėginiai vandens ruošimo įrenginiai. Tereikia pastatyti elektroninį debitomatį ir sujungti jį su tinkamo našumo dozatoriumi. Ak, tiesa, dar pabandymui reikia nupirkti kokius 25 litrus PAX.

Šio metodo pranašumai prieš AO technologijas: 1) didžiulė elektros energijos ekonomija; 2) nėra reagentų ūkio, pavojingų paplavų ir būtinybės jas tvarkyti; 3) kartu su fluoridų jonais iš vandens šalinasi ir organinės medžiagos o taip pat su jomis chemiškai surišta geležis. Taigi, ši technologija labai gerai tiktų požeminiams vandenims, kurių permanganato skaičius viršija 5 mg O2/L. Šiuo atveju vienu šūviu gali būti nušauti ne vienas ir ne du, o net trys zuikiai (fluoridai, organinės medžiagos ir geležis); 4) Paplavos nekenksmingos ir todėl be jokios žalos aplinkai jas galima išleisti į nuotakyną arba tiesiog į gamtą. Laikydamasis šiuolaikinės reklamos tradicijų, penktame punkte turėčiau parašyti, kad tokiu būdu paruoštas vanduo gydo bent 30 pačių įvairiausių ligų. Tačiau susilaikysiu. Bijau, kad kas nors gali manę neteisingai suprasti. (pažodžiui).

O dabar surimtėkime. Pasakysiu kas manę paskatino griebtis plunksnos. Rusai turi gerą posakį: „obidno za deržavų“. Vyresnės kartos atstovai, tikiuosi, supras. Reikalas tame, kad AO technologijos yra iš tikrųjų labai neekonomiškos: didelės pradinės investicijos, nemažas reagentų ūkis ir jo tvarkymas, didžiulės elektros energijos sąnaudos ir anksčiau ar vėliau nebeatsiplaunančios arba prakiurusios membranos, kurias reikės keisti. O jos yra nepigios. Kartais man atrodo, kad mes elgiamės kaip turtingi arabų šeichai. Bet Europos pinigai greitai pasibaigs, o nuo tinkamos kokybės geriamojo vandens tiekimo nieks neatleis. Lietuvos vandens tiekėjų asociacija galėtų suorganizuoti seminarą, kuriame galima būtų smulkiau aptarti fluoridų šalinimą. Reikėtų, kad seminare savo įspūdžiais pasidalintų Palangos ir Kretingos vandentiekos įmonių atstovai (ten jau kuris laikas veikia AO technologija paremti fluoridų šalinimo įrenginiai). Aš manau, kad jų pranešimai sudomintų daugelį. Lygiai taip pat Lietuvos vandens tiekėjų asociacija galėtų pabūti mano siūlomos technologijos bandymų globėja. Tai tiek žinių. Dėkui, kad pabuvote kartu su manimi, ir atsiprašau tų, kuriems mano mintys nepatiko.

Beje, pastaruoju metu AO technologijos plačiai naudojamos ruošti vandenį laboratorijoms (vietoje distiliavimo). Be abejo, AO būdu paruošto vandens kokybė yra blogesnė už distiliuoto vandens kokybę. Todėl šis vanduo dar praleidžiamas pro H formos katijonitą ir OH formos anijonitą ir taip paruošiamas labai švarus vanduo, Tokios kokybės vanduo naudojamas įvairiose mokslo ir technikos srityse, pavyzdžiui, farmacijos įmonėse, foto prekių ir puslaidininkių gamyboje, garui gaminti elektroenergetikoje ir kt.

Pastaruoju metu AO technologijos smarkiai išplito ir Lietuvoje. Pas dažną šeimininkę virtuvėje stovi didesnio ar mažesnio našumo AO filtrai. Jų kainos labai svyruoja. Ko gero, patys brangiausi yra “Zepter” firmos filtrai (už garsų prekės ženklą ir gražų dizainą reikia atitinkamai mokėti). Tada kyla klausimas-kokį AO filtrą rinktis? Už 600-800 Lt ar už 3500-4000 Lt? Tam, kad teisingai atsakyti į šį klausimą, reikia žinoti, ką visi šie filtrai (nepriklausomai nuo jų kainos) daro. Apie tai jau buvo užsiminta šiame straipsnelyje, tačiau aš pasikartosiu. Visi šie filtrai daro tą patį – jie iš Jūsų vandens pašalina apie 93-94 procentus mineralinių medžiagų (druskų). Kitaip tariant, jie iš vandens pašalina organizmui reikalingą kalcį ir magnį (būtent kalcio ir magnio jonų yradaugiausia gėlame geriamajame vandenyje). Jūs geriate vos ne distiliuotą vandenį, tačiau nepamirškite nueiti į vaistinę ir nusipirkti Jūsų organizmui būtinų kalcio ir magnio turinčių vaistų, pavyzdžiui, Calcigran ir Magne B. Yra ir kitas būdas susigražinti prarastus kalcį ir magnį. Reikia gerti Birutę, Vytautą, Vaivą ar kitą, daug mineralų turintį mineralinį vandenį. Šiaip jau, apie mineralinius vandenis reikėtų pakalbėti atskirai. Gal kada nors vėliau prisiruošiu.

Baigdamas noriu pasakyti štai ką: nepatingėkite išsitirti Jums tiekiamą geriamąjį vandenį. Jeigu vandens cheminė analizė parodys, kad Jūsų vanduo atitinka Lietuvos geiamojo vandens higienos normos HN 24: 2003 reikalavimus, negadinkite jo kokybė jokiais filtrais (nei pigiais, nei brangiais).

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Na, pakaks, šiek tiek nuklydau nuo temos. Grįžkime prie vandens. Pabandysiu bent trumpai apibūdinti aukščiau minėtus daugiau ar mažiau „stebuklingus“ vandenis.

Sidabrinis vanduo

Pats nekalčiausias, dalinai teisingas prasimanymas. Rengdamas šį straipsnelį, prisiminiau prieš gerą dešimtį metų kažkieno man padovanotą Anatolijaus Malovičko rusų kalba išleistą nedidelę knygelę „Vsio o vode“ (liet. Viskas apie vandenį). Knygelė nedidelė, vos 53 puslapių. Joje yra keletas skyrių: „Viskas apie vandenį“, „Sidabrinis vanduo“, „Kaip šimtą kartų pagerinti vandens kokybę“ ir „Pamąstymai apie gyvąjį ir negyvąjį vandenį“.

Pats didžiausias skyrius skirtas sidabriniam vandeniui. Jame, kaip, beje, ir kituose skyriuose, pateikiami duomenys labai primena spalvotą mišrainę. Istorinės žinios sumaišytos su garsių praeities ir dabarties šios rities specialistų tyrimų rezultatais, visa tai pagardinta beveik teisingais, neteisingais ir visiškai klaidingais autoriaus komentarais ir palaistyta visiškai nematerialiu, antgamtinėmis jėgomis alsuojančiu padažu. Ir tai yra visiškai suprantama. Jeigu žmogus nutarė būti pranašu ir išgydyti visas ligas, kad ir su sidabriniu (šiek tiek sidabro jonų turinčiu) vandeniu, jam, be abejo, reikia antgamtinių jėgų pagalbos. Apkvailinti žmones, pasirodo, nėra labai sudėtinga. Reikia tiktai turėti drąsos ir fantazijos.

Jau žiloje senovėje buvo žinoma apie teigiamą sidabro poveikį vandeniui. dar V a. pr. m. e. buvo pastebėta, kad sidabriniuose induose laikomas vanduo ilgai nerūgsta. Apie 2000 m. pr. m. e. sanskrito kalba parašytuose medicinos traktatuose pateikiamas geriamojo vandens kokybės gerinimo būdas – į vandenį keletą sykių pamerkiamas įkaitintas metalinis sidabras arba metalinis sidabras ilgai laikomas šaltame vandenyje. Vėliau šie būdai buvo primiršti ir tiktai XIX a. vėl pradėta plačiau kalbėti apie sidabro sugebėjimą naikinti vandenyje esančias bakterijas. Tuo pat metu buvo pradėti ir rimtesni moksliniai tyrimai.

Didesniam vandens kiekiui nukenksminti (dezinfekuoti) praktiškai sidabras pradėtas naudoti 1907 m. – į vandenį būdavo pamerkiamos sidabro plokštės.

1917 m. italas Sesilis pasiūlė vandenį dezinfekuoti induose, kuriuose įmontuotos sidabro vielos spiralės. Buvo nustatyta, kad vandeniui visiškai dezinfekuoti reikia 8 valandų. Tyrimai parodė, kad baktericidinis sidabro poveikis tuo stipresnis, kuo didesnis sidabro ir vandens kontakto paviršius, kadangi per tą patį laiką ištirpsta daugiau sidabro ir vandenyje padidėja sidabro jonų koncentracija. Būtent sidabro jonai, o ne metalinis sidabras nukenksmina vandenį. Todėl vandens nukenksminimui buvo pradėtos naudoti didelį paviršių turinčios medžiagos, apdorotos sidabru ar jo junginiais. Tai karoliai, Rašigo žiedai, aktyvuotoji anglis, upės smėlis, vata, marlė ir kitos inertinės (netirpstančios vandenyje) medžiagos. Vis dėlto, kad vandenyje susidarytų kiek didesnės sidabro jonų koncentracijos, reikėjo daug laiko. Pavyzdžiui, kad vandenyje sidabro jonų koncentracija pasiektų 0,137–0,147 mg/L, reikėjo, kad vanduo su pasidabruotu smėliu kontaktuotų ne trumpiau kaip 4 valandas. Be to, sidabro tirpimo greitis priklauso nuo vandenyje esančių medžiagų. Taigi, pasirodė, kad kontroliuoti sidabro tirpimą ir kartu vandens nukenksminimą yra labai sudėtinga.

Vėliau vandeniui nukenksminti vietoje metalinio sidabro pradėti naudoti įvairūs sidabro junginiai: sidabro nitratas, sidabro amoniakinis kompleksinis junginys ir kt. Dar vėliau – elektrochemiškai (ant anodo) tirpinamas sidabras. Buvo sukonstruoti įvairaus tipo ir našumo vadinamieji jonatoriai. Jie buvo pritaikyti jūriniuose laivuose, plaukymo baseinuose, sanatorijose, maisto pramonės ir visuomeninio maitinimo įmonėse. Tačiau ir čia yra problemų. Kai vandenyje yra chloridų ar sulfatų jonų (požeminiuose vandenyse jų visada yra), ant anodo formuojasi mažai tirpi sidabro chloridų ir sulfatų plėvelė, kuri apsunkina sidabro elektrocheminį tirpinimą. Antra vertus, esant vandenyje chloridų aktyviojo sidabro jonų koncentracija jame negali būti didesnė kaip 1,7 mg/L. Pasiekti didesnę sidabro jonų koncentraciją neleidžia labai mažas sidabro chlorido tirpumas vandenyje.

Koncentruoti sidabrinio vandens tirpalai gali būti naudojami gręžinių, šulinių, taros, vamzdynų dezinfekcijai ir kt.

Tačiau šis dezinfekcijos būdas yra pernelyg brangus ir todėl pastaruoju metai praktiškai nenaudojamas. Šiam tikslui dažniausiai naudojami aktyvaus chloro turintys junginiai (dujinis chloras, chlorkalkės, natrio hipochloritas, chloro dioksidas), peroksidai arba ozonas.

Baktericidinis sidabro jonų poveikis plačiai naudojamas ir medicinoje. Pavyzdžiui, slogai gydyti naudojami sidabro ir jo junginių pagrindu pagaminti vaistai protargolis ir kolargolis. Tačiau geriamajam vandeniui nukenksminti vis rečiau vartojamas sidabras kai kurių žmonių bandomas pateikti kaip panacėja nuo visų ligų. Nesu medicinos specialistas, todėl nenoriu daryti kategoriškų išvadų. Aš nežinau, kokį poveikį skrandžio ir žarnyno florai gali daryti į organizmą su vandeniu patekę sidabro jonai. Aš tik galiu garantuoti, kad, kontaktuodami su organizmo organinėmis medžiagomis, sidabro jonai labai greitai redukuojasi ir virsta metaliniu sidabru. Tuo nesunkiai galima įsitikinti užlašinus ant rankos bespalvio sidabro nitrato tirpalo. Jeigu jis tuojau pat nebus nuplautas, jau po 4–5 minučių ant rankos atsiras juoda, vandeniu nenuplaunama dėmė. Tai yra smulkus metalinis sidabras, kuris labai gerai įsigeria į odą. Juoda dėmė dings tiktai pasikeitus odai.

Panašios reakcijos vyksta ir skrandyje. Ant audinių nusėdęs smulkus, beveik juodos spalvos metalinis sidabras, pamažu tirps ir skrandyje tam tikrą laiką bus nedidelė sidabro jonų koncentracija. Be jokios abejonės, ši, kad ir nedidelė, sidabro jonų koncentracija sudarys nepatogumų gausiai skrandžio, dvylikapirštės žarnos ir žarnyno bakterijų bendruomenei.

Beje, baktericidinėmis (dezinfekuojančiomis) savybėmis pasižymi ir kitų sunkiųjų metalų jonai: platinos, vario ir kitų, tačiau platina praktiškai nenaudojama dėl brangumo, o vario jonų didesnių koncentracijų neleidžia naudoti geriamojo vandens higienos norma (ne daugiau 2 mg/L). Užtat vario druskos (pavyzdžiui, vadinamasis mėlynasis akmenėlis – CuSO4· 5H2O) pakankamai plačiai naudojamas kovojant su įvairiomis bakterijomis, pelėsiais ir grybeliais. Šios druskos vandeniniu tirpalu impregnuojama mediena, jo dedama į lengvas statybines medžiagas, kuriose naudojamos pjuvenos arba smulkinti šiaudai, jis yra viena iš dviejų pagrindinių sudedamųjų dalių sodininkams ir daržininkams gerai pažįstamo Bordo mišinio.

Laboratorijoje esu išbandęs, kaip vario jonai veikia žalsvuosius dumblius ir tokios pat spalvos melsvąsias bakterijas (tyrimų rezultatai įamžinti nuotraukose).. Kam tai įdomu, praneškite.

Gyvasis ir negyvasis vanduo

Stebuklingai gydančio gyvojo ir negyvojo vandens istorija tai pasirodo, tai vėl išnyksta. Tiek gyvajam, tiek ir negyvajam vandeniui priskiriama daugybė stebuklingų savybių. Pavyzdžiui, gyvuoju vandeniu laistomos gėlės ir kiti augalai staiga pradeda labai sparčiai augti, nuostabiai žydėti, o derlius toks, kad net sunku jį sunaudoti ar kitaip realizuoti. Šio vandens išgėrus, staiga nurimsta rėmuo.

Negyvuoju vandeniu išplautos pūliuojančios žaizdos greitai pradeda gyti. Kiek tiesos yra šiuose teiginiuose? Kuo gi vienas nuo kito iš tikrųjų skiriasi gyvasis ir negyvasis vanduo?

Norint teisingai atsakyti į šiuos klausimus, reikia išsiaiškinti du dalykus: kokiu būdu yra gaunamas gyvasis ir negyvasis vanduo ir kuo skiriasi vieno ir kito vandens cheminė sudėtis.

Jau senokai viena mano kolegė, žinodama, jog aš domiuosi vandeniu, atnešė į laboratoriją gyvojo ir negyvojo vandens gamybos įrenginuką. Iš išorės jis buvo labai panašus į elektrinį virdulį. Iš tikrųjų tai buvo elektrolizės įrenginys, kuriame katodas (neigiamas elektrodas) atskirtas nuo anodo (teigiamo elektrodo) keramikine pertvara. Šiame įrenginyje elektrodai buvo du nemažo skersmens grafito (anglies) strypeliai. Įrenginio naudojimo instrukcija labai trumpa ir paprasta: į abu skyrius iki žymos pripilti vandens ir įkišti laido šakutę į elektros tinklą. Po 3–5 min. vienoje keramikinės pertvaros pusėje (prie katodo) pasigamina gyvasis vanduo, o kitoje (prie anodo) – negyvasis vanduo. Iš pažiūros vanduo abiejose pertvaros pusėse atrodė nelabai estetiškai, kadangi jame buvo daug juodos spalvos drumzlių..

Kas gi pasikeitė vandenyje per tas 3-5 min., kol per jį tekėjo pastovioji elektros srovė? Žinant elektrolizės vandeniniuose tirpaluose esmę bei elektrolizės dėsnius (juos, beje, suformulavo ir 1830 m. paskelbė anglų fizikas M. Faradėjus), visiškai nesunku numatyti, kuo skirsis gyvasis vanduo nuo negyvojo netgi neatlikus šių vandenų cheminės analizės.

Pabandysiu paaiškinti. Švarus vanduo yra labai silpnas elektrolitas, turintis tuo pat metu ir rūgštinių ir bazinių (šarminių) savybių. Tai reiškia, kad švariame vandenyje yra labai nedidelės, tačiau vienodos rūgštines savybes sąlygojančių teigiamų vandenilio (H+) jonų ir bazines (šarmines) savybes sąlygojančių neigiamų hidroksilo (OH–) jonų koncentracijos:

H2O ↔ H+ + OH–. (1)

Šią grįžtamą vandens disociacijos reakciją galima pastumti į vieną arba kitą pusę. Pavyzdžiui,

jeigu į vandenį, kuris yra visiškai neutralus (jame yra visiškai vienodos H+ ir OH– jonų koncentracijos ir jo pH = 7), įdėsime cheminės medžiagos, kuri nusodins į nuosėdas OH– jonus, tai vanduo tuojau pat tai pajus ir pradės skilti į jonus, kad atstatytų sumažėjusią OH– jonų koncentraciją. Tačiau (1) reakcijos lygtis rodo, kad disocijuodamas (skildamas) vanduo duoda vienodą H+ ir OH– jonų kiekį. Vadinasi, vandenyje H+ jonų koncentracija pasidarys didesnė už OH– jonų koncentraciją ir vanduo pasidarys rūgštus (jo pH bus mažesnis už 7).

Analogiškai (1) pusiausvyra pasistums leidžiant per druskų turintį vandenį pastoviąją elektros

srovę, kai katodas nuo anodo atskirtas keramikine pertvara.. Šiuo atveju vyksta vandens skaidymas, tiktai OH– ant anodo suardomi ir į atmosferą skiriasi molekulinis deguonis (O2), o H+ jonai ant katodo paverčiami molekuliniu vandeniliu (H2), kuris taip pat išlekia á atmosferą. Taigi, vykstant elektrolizei prie katodo (neigiamo elektrodo) kaupiasi OH– jonai ir todėl vanduo šarmėja (gyvasis vanduo), o prie anodo (teigiamo elektrodo) priešingai-kaupiasi H+ jonai ir vanduo rūgštėja (negyvasis vanduo).

O kaipgi stebuklai? Kodėl negyvuoju vandeniu praplautos pūliuojančios žaizdos greičiau gyja? Paaiškinimas labai paprastas. Bent šiek tiek išsilavinęs žmogus (jau nekalbant apie mikrobiologus ar medikus) žino, kad praktiškai visi mikroorganizmai (bakterijos), taip pat ir puvimo bakterijos, žūsta pakankamai rūgščioje terpėje (kai pH <<< 7). Jos jau nesidaugina, kai

pH < 4,5, o pH reikšmėms dar labiau mažėjant – tiesiog žūva. Po 5 min. elektrolizės pH-metru išmatuotas negyvojo vandens pH buvo lygus 3. Viskas tvarkoje, galima plauti pūliuojančias žaizdas ir žudyti bakterijas. Beje, panašią pH reikšmę turi gazuotas vanduo arba citrinos vaisių sultys. Išplaukite žaizdą gazuotu vandeniu arba citrinos sultimis ir gausite tą patį rezultatą. Tokią arba panašią vandens pH reikšmę galima padaryti naudojant acto arba citrinos rūgštis. Pastaroji populiariai dar vadinama rūgščiąja druska ir plačiai naudojama maisto pramonėje, kai produktus reikia parūgštinti, ją nuolat virtuvėje naudoja ir šeimininkės. Beje, tokį citrinos rūgštimi parūgštintą vandenį vartoti bus maloniau, kadangi jis bus skaidrus. O kodėl elektrolizeryje pagamintas gyvasis ir negyvasis vanduo yra nešvarūs, juose gausu juodos spalvos drumzlių? Atsakymas paprastas: grafito elektrodai nėra mechaniškai tvirti ir ant jų besiskiriančios vandenilio ir deguonies dujos juos pamažu ardo. Šių įrenginių gamintojai, atrodo, patobulėjo ir vietoje grafito elektrodų naudoja kažkokių metalų ar jų lydinių elektrodus. Įdomu koks metalas naudojamas anodu naujausiuose jonizatoriuose? Juk anodiškai netirpių metalų yra vos du-platina ir auksas. Bet koks kitas metalas ar lydinys elektrolizės metu ant anodo tirps ir „praturtins“ vandenį tų metalų jonais.

Beje, išmatuota gyvojo vandens pH reikšmė buvo lygi 10,5. Taigi, prie katodo gaminasi pakankamai šarminis vanduo. Tokią pačią pH reikšmę galima gauti gamtiniame vandenyje ištirpinus nedidelį kiekį sodos (Na2CO3) (ši medžiaga anksčiau buvo plačiai naudojama skalbimui). Geriamosios sodos (NaHCO3) tirpalo pH būna tiktai apie 8,3. Išgėrus gyvojo vandens, sumažėja skrandžio rūgštingumas ir mažiau kankina rėmuo. Tačiau ir nuolat geriant šį vandenį vargu ar galima išsigydyti nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo, kadangi šis vanduo veikia pasekmę, bet ne priežastį. Tą patį efektą (tik dar greičiau) galima pasiekti išgėrus šiek tiek geriamosios sodos, suvalgius gabaliuką kreidos (CaCO3) arba sumaltø kiaušinio lukštø (jame yra ~ 98 % CaCO3). Visos šios medžiagos vienodai lengvai neutralizuoja skrandyje besigaminančią druskos (HCl) rūgštį. Jeigu po ranka neturite aukščiau minėtų medžiagų, vaistinėje taip pat galima nusipirkti šarminių savybių turinčių vaistų, pavyzdžiui, „Raniberl“.

Taigi gyvojo ir negyvojo vandens poveikis yra susijęs tiktai su jo rūgštinėmis ar šarminėmis savybėmis. Šiaip jau, žmogaus organizmas labiau pritaikytas naudoti rūgštinių savybių turinti maistą, kadangi didžioji dauguma žmogaus nuolat naudojamų maisto produktų yra daugiau ar mažiau rūgštūs, t.y. jų pH < 7 (1 lent.).

Visų šių produktų pH buvo išmatuotas Olandijos firmos „Sentron“ pH-metru pH 1001 ir pagal naują technologiją pagamintais elektrodais. Tvirtas smeigiamas elektrodas leidžia greitai, patogiai ir tiksliai išmatuoti ne tiktai bet kokio vaisiaus ar daržovės, bet ir šaldytos mėsos pH. Ir tam nereikia šių produktų tarkuoti, malti ar kitaip smulkinti.

Lygindami įvairių produktų pH nepamirškite, kad pH pasikeitus 1 vienetu, rūgštingumas keičiasi (mažėja arba didėja) 10 kartų. Pavyzdžiui, obuolys, kurio pH = 4, yra 10 kartų rūgštesnis už vaisius ar daržoves, kurių pH = 5 ir 100 kartų rūgštesnis už produktus, kurių pH = 6. Dauguma gamtinių vandenų turi silpnai šarminių savybių (jų pH dažniausiai yra tarp 7–8).

Tirpsmo vanduo

Anatolijaus Malovičko knygelėje “Viskas apie vandenį”[1] (rusų kalba) pateikiamas toks tirpsmo vandens paruošimo būdas: emaliuotą indą su vandeniu pastatykite į šaldymo kamerą (žiemą į balkoną). Po 4-5 val indą išimkite. Vandens paviršius bus sušalęs. Lede bus susikoncentravęs sunkusis vanduo. Nupilkite vandenį į kitą emaliuotą indą, o ledą išmeskite. Indą su vandeniu vėl pastatykite į šaldymo kamerą. Kai 2/3 vandens bus virtę ledu, išimkite indą iš šaldiklio ir vandenį išpilkite. Šiame vandenyje bus susikoncentravę daugumas vandenyje buvusių cheminių medžiagų. Ištirpinkite ledą kambario temperatūroje. Štai šis vanduo ir reikalingas jūsų organizmui“. Taip tvirtina autorius. Be to, jis teigia, kad toks vanduo yra 80 % švaresnis už pradinį vandenį ir 1 litre šio vandens yra tiktai 16 mg kalcio. Štai šį vandenį reikia sunaudoti per parą, geriant 2-3 puodelius 1 val. prieš valgį. Toliau pavardintas geras tuzinas ligų, kurias galima išgydyti naudojant tokį vandenį. Ligos pačios įvairiausios, tačiau sąraše vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos. Toks vanduo, be viso kito, pagerina sportinius rezultatus, padeda kovoti su nutukimu ir pan. Pamerkus tokiame vandenyje sėklas, o vėliau laistant tokiu vandeniu augalus, derlius padidėja 1,6-2,1 karto. Ypatingai gerai toks vanduo veikia grūdines kultūras. Nesiginčysiu, nes nebandžiau. Tačiau teiginiai, susiję su augalais, gali būti tiesa.. Esmė tame, kad laistant augalus kietu vandeniu, gali vykti dirvų kalkėjimas ir didėti jų šarmingumas. Ne visi augalai tai mėgsta.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kas gali vykti ir kas iš tikrųjų vyksta vandenį šaldant. Gamtinis vanduo iš tikrųjų yra kelių vandenilio ir deguonies izotopų mišinys, todėl šalia didžiąją vandens dalį sudarančio normalaus vandens molekulių (H2O) jame yra ir pėdsakai sunkiojo vandens molekulių (D2O). Sunkiojo vandens molekulę kartu su normaliu deguonies atomu sudaro du vandenilio izotopo deuterio (D) atomai. Sunkiojo vandens kai kurios fizikinės savybės skiriasi nuo normalaus vandens fizikinių savybių. Pavyzdžiui, sunkusis vanduo verda + 101,4 0C temperatūroje ir užšąla + 3,8 0C temperatūroje. Palyginimui pasakysiu, kad normalus vanduo verda + 100,0 0C temperatūroje ir užšąla + 0,076 0C temperatūroje. Taigi, matome, kad sunkusis vanduo virsta ledu šiek tiek anksčiau negu normalus, tačiau šios virimo ir stingimo temperatūros galioja, kai mes turime grynas medžiagas. Aš nemanau, kad esant + 3,8 0C temperatūrai sunkiojo vandens pėdsakai išsiskirs iš bendros vandens masės ir virs ledu. Tai būtų labai patogus sunkiojo vandens koncentravimo būdas. Sunkusis vanduo naudojamas atominėje energetikoje kaip branduolinių reakcijų lėtintojas ir gaunamas jis vykdant gamtinio vandens elektrolizę. Nustatyta, kad vykdant gamtinio vandens elektrolizę, lengviau į deguonį ir vandenilį skyla normalaus vandens molekulės, o sunkiojo vandens molekulės praktiškai neskyla ir tokiu būdu yra sukoncentruojamos. Iš 1 m3 (1000 litrų) gamtinio vandens vykdant elektrolizę gaunama apie 10 mL sunkiojo vandens.

Tyrimais nustatyta, kad šąlant gamtiniam vandeniui, jame esančios įvairios druskos neskuba įsiterpti į ledą ir pirmosios ledo porcijos yra pakankamai švarios. Toliau šąlant vis labiau ir labiau mineralizuotam vandeniui, druskos palaipsniui pradeda įsiterpti į ledą. Kitaip tariant, jeigu mes paimtume 30-40 cm storio ledo gabalą, tai viršutiniame jo sluoksnyje būtų mažiausiai druskų ir, einant iš viršaus žemyn, jų koncentracija palaipsniui didėtų. Atpjovus nuo tokio ledo gabalo viršutinį 3-4 cm storio sluoksnį ir ištirpinus jį, galima pasigaminti pakankamai mažai mineralizuoto vandens. Pagal druskų kiekį toks vanduo būtu panašus į atvirkštinio osmoso būdu gautą vandenį. Vadinasi, nepilnai sušaldę vandenį ir ištirpinę pasigaminusį ledą, mes atsikratome dalies vandenyje esančių druskų – mes vandenį dalinai demineralizuojame. Suteikti tokiam vandeniui stebuklingų galių gali tiktai žiniuoniai. Ką jie daugiau ar mažiau sėkmingai ir daro. Beje, jau rašydamas šį skyrelį, nutariau pagal Anatolijaus Malovičko knygelėje pateiktą aprašymą pagaminti tirpsmo vandens, padaryti jo analizę ir nustatyti kiek jis tapo švaresnis. Pateiktą metodiką stengiausi atkartoti kiek įmanoma tiksliau. Vandenį šaldžiau šaldytuvo šaldiklyje (temperatūra apie – 20 0C). Sugaišęs maždaug 3,5 val. turėjau trijų vandenų mėginius:

Mėginys Nr. 1 – pirmoji porcija ledo, kuri turėjo būti išmesta (apie 3-5 mm storio ledo sluoksnis);

Mėginys Nr. 2 – antroji porcija ledo (tirpsmo vanduo arba, kitaip tariant, viso mano darbo tikslas );

Mėginys Nr. 3 – vanduo iš čiaupo.

Vežuosi mėginius į laboratoriją ir atlieku jų analizę. Svarbiausias analizės tikslas – nustatyti šiuose mėginiuose bendrą druskų kiekį. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad nieko nelaukto arba netikėto neįvyko. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Šaldamas vanduo “atsikratė” dalies jame buvusių druskų. Pirmos ledo porcijos mineralizacija yra maždaug 5 kartus mažesnė, o antros ledo porcijos (tirpsmo vandens) maždaug 4 kartus mažesnė negu vandens iš čiaupo. Beje, papildomai nustačiau, kad ir dalinai demineralizuotame vandenyje vyrauja tos pačios druskos, kaip ir vandenyje iš čiaupo, t.y. daugiausiai jame rasta kalcio ir magnio katijonų ir hidrokarbonato anijonų.

Tokios pat mineralizacijos vandenį kaip ir tirpsmo vanduo galime turėti, jeigu sumaišysime atvirkštinio osmoso (AO) būdu gautą vandenį su vandeniu iš čiaupo santykiu 4:1, t.y. paimsime, pavyzdžiui, 4 litrus valyto (AO) vandens ir 1 litrą čiaupo vandens. Gerkite į sveikatą šiltą ar atšaldytą. Čia jau skonio reikalas.

Beje, daugelis firmų, kurios pilsto vandenį į įvairios talpos butelius, elgiasi lygiai taip pat. Daromas gręžinys ir neatitinkantis higienos normos reikalavimų požeminis vanduo yra valomas (pašalinami geležis, amonis ir manganas). Toliau dalis šio vandens yra pilnai suminkštinama ir šis suminkštintas vanduo yra maišomas su valytu, bet neminkštintu vandeniu. Kuo šis vanduo yra pranašesnis (geresnis) už kokybišką vandentiekiečių tiekiamą vandenį? Ogi tik tuo, kad jis yra šiek tiek minkštesnis. Ir daugiau, praktiškai, niekuo. Netgi bendroji jo mineralizacija lieka ta pati, kaip ir žalio požeminio vandens, kadangi minkštinimui naudojamas natrio formos katijonitas. Tai reiškia, kad kalcio ir magnio jonų vietą vandenyje užima natrio jonai. Mainai aiškiai nelygiaverčiai, kadangi žmogaus organizmui reikalingi (būtini) kalcio ir magnio jonai yra pakeičiami ne tiek reikalingais natrio jonais. Jų mes gauname pakankamai naudodami pasūdytą maistą.

Kaip įrodyti, kad geriamasis vanduo yra „blogas?

Respublikoje prisisteigę labai daug firmų, kurios prekiauja atvirkštinio osmoso (AO) principu veikiančiais filtrais. Jau buvo minėta, kad šie filtrai iš vandens pašalina 93-95 % jame esančių druskų.

Svarbiausias šių firmų vadybininkų uždavinys yra surasti jų platinamų filtrų pirkėjų. Potencialiam pirkėjui reikia įrodyti, kad jų vartojamas geriamasis vanduo yra blogas arba labai blogas netgi tuo atveju, kai šis vanduo yra tikrai kokybiškas. Šiam tikslui pasiekti dažniausiai naudjamii du būdai:

1. Į vandenį įmerkiami du plieniniai elektrodai ir per jį paleidžiama pastovioji elektros srovė. Jeigu vandenyje yra bent kiek druskų, plieninis anodas tirpsta ir vandenyje gaminasi mažai tirpus, rusvos spalvos geležies hidroksidas. Vienas mano studentas (pirmakursis) atnešė tokį elektrolizės įrenginuką į laboratoriją. Laboratorinių darbų metu, dalyvaujant 30-čiai studentų, šį įrenginuką išbandėme. Vaizdas iš tikrųjų baisus – nepraėjus nei minutei Antavilių vandens ruošykloje paruoštas nepriekaištingos kokybės geriamasis vanduo pasidarė panašus į molingoje vietovėje po gero lietaus susidariusiam balos vandeniui. Paklausiau studentų, kas nori gerti tokį vandenį. Niekas nenorėjo. Štai Jums 30 potencialių filtrų pirkėjų. Ir tiktai po to, kai išsiaiškinome visas šio reiškinio priežastis ir aplinkybes, pirkėjų neliko. O ką daryti tiems žmonėms, kuriems šio reiškinio priežastis aiškina pardavėjai? O pardavėjai čia pat su žarnele prie čiaupo prijungia AO filtrą, pagamina beveik distiliuoto vandens ir vėl vykdo elektrolizę. Elektrolizė praktiškai nevyksta (vandenyje liko labai mažai druskų) ir jis beveik nesidrumsčia. Deja, ši apgavystė dažnai pavyksta. Beje, toks pat baisus vaizdas būtų, jeigu naudotume „Neptūną“, „Žalią girią“, „Tichę“ ir kitus buteliuotus tėvyninius ar užsieninius vandenis.

2. Į vandenį įlašinami 2-3 lašai vienos organinės medžiagos vandeninio tirpalo. Vaizdas toks pat baisus, tiktai iškritusių nuosėdų spalva ne rusva, o tamsiai pilka. Reikalas tame, kad su vandenyje esančiais kalcio jonais ši organinė medžiaga reaguoja sudarydama tamsiai pilkas nuosėdas. AO filtrų pagalba paruoštame vandenyje kalcio jonų lieka labai mažai ir vanduo išlieka beveik skaidrus. Nuosėdos nesigamina ir tada, kai vanduo suminkštinamas natrio formos katijonito pagalba. Vadinasi, šį triuką galėtų naudoti ir vandens minkštinimo įranga prekiaujančios firmos. Dėl suprantamų priežasčių sąmoningai nepateikiau šio organinio junginio pavadinimo.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/