Šie klausimai kyla daugeliui jaunesnių ir vyresnių žmonių. Ir nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, visgi, pabandykime į šiuos klausimus atsakyti.

Švarus, gerai išvalytas nuo įvairių priemaišų vanduo yra bespalvis, bekvapis ir beskonis. Pirmą kartą paragavęs distiliuoto ar kitokiu būdu demineralizuoto vandens, dažnas žmogus pasako, kad vanduo yra neskanus. Kitaip tariant beskonis vanduo yra pavadinamas neskaniu. Tam tikrą spalvą, skonį ar kvapą vandeniui suteikia jame esančios (ištirpusios) cheminės medžiagos. Daugelį žmonių išsireiškimas “cheminės medžiagos” labai gąsdina. Tuos žmones mes norime nuraminti, kadangi “necheminių” medžiagų iš viso nėra. Visa, kas mus supa, o taip pat ir mes patys esame sudaryti iš cheminių medžiagų.

Spalvą vandeniui gali suteikti kai kurių metalų junginiai: Fe(OH)3 – gelsvai rusvą, MnO2 –juodą. Įvairaus intensyvumo gelsvą spalvą vandeniui suteikia organinės medžiagos (gumino ir fulvo rūgštys bei jų druskos). Dumbliai suteikia vandeniui žalsvą arba melsvą atspalvį. Spalvotas vanduo nemalonus akiai, o vartojamas technologiniams tikslams gali pakenkti produkcijos kokybei. Todėl vandens spalva dažnai yra ribojama. Geriamojo vandens higienos normoje HN 24:2003 ribinė spalvos vertė yra 30 mg Pt /L .

Kvapas, skonis. Vandens kvapas ir skonis taip pat priklauso nuo jame esančių priemaišų. Vanduo gali atsiduoti žeme, žole, žuvimi, agurkais, pelėsiais, srutomis. Savitą kvapą jam suteikia kai kurie cheminiai junginiai: vandenilio sulfidas (supuvusio kiaušinio), chloras, amoniakas, fenolis (medicininį) ir kt. Žalieji dumbliai suteikia vandeniui žemės kvapą. Dezinfekuojant vandenį chloru, silpno kvapo junginiai (aminai, fenolis) gali virsti stiprų nemalonų kvapą turinčiomis medžiagomis (chloraminais, chlorfenoliu).

Skonis yra keturių pagrindinių tipų: sūrus, kartus, saldus, rūgštus. Kitokius skonio pojūčius sukelia vadinamieji prieskoniai. Kadangi pats vanduo yra beskonis, tai gerą ar nelabai gerą skonį vandeniui suteikia jame ištirpusios įvairios neorganinės (jos dar vadinamos mineralinėmis) ir organinės medžiagos. Pavyzdžiui, geležies, mangano druskos suteikia vandeniui rašalo prieskonį, humusinės (organinės) medžiagos – durpių.

Vandens kvapas ir skonis nustatomiorganoleptiškai, t. y. tyrėjų jutimo organais. Silpniausias kvapas, kurį pajunta vandens degustatoriai, vadinamas kvapo slenksčiu, juntamas skonis ar prieskonis – skonio slenksčiu. Kadangi žmonių juslės yra skirtingos, kvapo ar skonio testams atlikti reikia pasitelkti dideles degustatorių grupes. Tam reikalui reikia daug laiko ir lėšų, todėl šis vertinimas paliekamas vandens vartotojams; vanduo turi būti toks, kad nemalonaus kvapo arba skonio nejaustų dauguma (bent 90 %) vartotojų.

Vienokį ar kitokį skonį ar prieskonį vandeniui suteikia jame ištirpusios cheminės medžiagos. Chloridų (Cl –) jonai turi sūrų skonį, sulfatų (SO42–) ir magnio (Mg2+) jonai – kartų skonį. Tačiau kartų arba sūrų skonį pajusime tik tada, kai šių jonų koncentracijos vandenyje bus pakankamai didelės (~500 mg/L). Nemalonų skonį vandeniui suteikia didesnės geležies ir mangano jonų koncentracijos. Gerą skonį vandeniui suteikia jame esantys kalcio hidrokarbonatai.

Lietuvos geriamojo vandens higienos normoje HN 24:2003 pateiktas toks skonio slenksčio reikalavimas: “priimtinas vartotojui ir be nebūdingų pokyčių”. Skonis nustatomas organoleptiškai, vadinasi panašiai kaip ir kvapo atveju, šis nustatymo metodas yra pakankamai subjektyvus. Organoleptiškai nustatomas tiktai geriamojo vandens skonis. Abejotino sanitariniu požiūriu vandens skonis nustatomas tik pavirinus jį ir po to atšaldžius iki kambario temperatūros.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) specialistai, o taip pat įvairių šalių higienistai, remdamiesi daugiamečių tyrimų rezultatais, nustatė, kokios kokybės vandenį gerti yra saugu ir sveika. Remdamasi PSO rekomendacijomis, bei išnagrinėjusi įvairių pasaulio valstybių geriamojo vandens higienos normas, Sveikatos apsaugos ministerija 2003 m. patvirtino Lietuvos geriamojo vandens higienos normą HN 24:2003. Žemiau (1 lent.) pateikiame šiek tiek sutrumpintą šios normos lentelę „Geriamojo vandens indikatoriniai rodikliai“ ir labai smarkiai sutrumpintą šios normos lentelę „ Geriamojo vandens toksiniai (cheminiai) rodikliai“(2 lent.). Pastarojoje lentelėje pateiktos ribinės vertės daugelio kenksmingų (nuodingų) cheminių medžiagų, tačiau gamtiniuose vandens šaltiniuose, iš kurių imamas ar ruošiamas geriamasis vanduo, jų koncentracijos yra labai mažos. Mūsų šalyje tam tikrų rūpesčių kelia trys šio ilgo sąrašo medžiagos: nitratai, nitritai ir fluoridai, todėl 2 lent. pateiktos tik šių medžiagų ribinės vertės.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Footer Top #1

This is "Footer Top #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #2

This is "Footer Top #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #3

This is "Footer Top #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #1

This is "Footer Bottom #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #2

This is "Footer Bottom #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #3

This is "Footer Bottom #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #4

This is "Footer Bottom #4" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

© 2019 Hidrėja. Įvaizdis pagal reprezentacija.lt

I am responsive!