Jau buvo minėta, kad tiek gruntinio, tiek ir gilesnių sluoksnių požeminio vandens cheminė sudėtis priklauso nuo uolienų, su kuriomis kontaktuoja vanduo, sudėties. Jeigu vanduo kontaktuoja su granitų uolienomis (jos blogai tirpsta vandenyje), tai vanduo būna mažai mineralizuotas ir tuo pačiu labai minkštas. Toks vanduo yra daugelyje Šiaurės šalių, šiaurinėje Rusijos dalyje. Pavyzdžiui, Nevos upės vandens bendrasis kietumas yra tiktai 0,5 mekv/L. Beje, iš Nevos upės vandens ruošiamas geriamasis vanduo Sankt Peterburge. (buv. Leningradas).

Pakankamai minkštas ir mažai mineralizuotas vanduo yra kai kuriose Dzūkijos vietose, kadangi čia vyrauja vandenyje praktiškai netirpūs smėlynai.

Labiausiai mineralizuotas ir kietas vanduo yra šiaurinėje Lietuvos dalyje (Biržų, Pasvalio rajonai), kadangi čia įvairiame gylyje slūgso dideli dolomito (CaCO3·MgCO3) ir kalkakmenio (CaCO3) klodai. Tiek dolomitas, tiek ir kalkakmenis blogai tirpsta švariame vandenyje, tačiau CO2 turintis vanduo juos tirpina visai neblogai. Prieš keletą metų analizuodamas iš Pasvalio rajono atvežtą vandenį nustačiau, kad jo bendrasis kietumas lygus 35 mekv/L. Tada pamaniau, kad tai gal būt yra Lietuvos rekordas, tačiau vėliau iš Biržų rajono atvežto vandens kietumas buvo dar didesnis – 43,5 mekv/L. Palyginimui pasakysiu, kad minkštu laikomas toks vanduo, kurio kietumas neviršija 4 mekv/L, kai kietumas svyruoja tarp 4–8 mekv/L, vanduo laikomas vidutinio kietumo vandeniu.

Šulinių ir gilių gręžinių vandens cheminė sudėtis ir tuo pačiu kokybė esminiai skiriasi. Tą skirtumą, visų pirma, apsprendžia vandenyje ištirpęs deguonis. Šulinių vanduo kontaktuoja su atmosferą ir todėl jame yra daugiau ar mažiau ištirpusio deguonies. Deguonis yra oksidatorius ir todėl šulinių vandenyje nėra tokių reduktorių kaip geležies, amonio (amoniako), mangano, sieros vandenilio (sugedusio kiaušinio kvapas). Užtat šulinių vandenyje visuomet yra didesni ar mažesni nitratų kiekiai. Jeigu šulinio vandenyje randama nitratų ir tuo pat metu amonio ir nitritų, tai rodo, kad į vandenį neseniai pateko teršalai arba šulinio vanduo yra nuolatos teršiamas. Gelsva šulinio vandens spalva rodo, kad vandenyje yra padidinti organinių medžiagų kiekiai.

Požeminiame vandenyje situacija yra kitokia.Lietuvos gelmės tarsi sluoksniuotas pyragas, kur vienas kitą dengia skirtingo amžiaus ir sudėties uolienų sluoksniai. Vieni jų yra poringi, sudaryti iš įvairaus smėlio, smiltainio arba plyšiuoti iš dolomito ir klinčių (kreidos). Juose ir randamas požeminis vanduo. Kiti sluoksniai tankūs, sudaryti iš molio, pakeisto molio – argilito, dolomito, sulaiko vandenį ir neleidžia jam filtruotis giliau.

Vanduo, priklausomai nuo sluoksnio sudėties, kuriame jis yra ir nuo jį supančių sluoksnių sudėties, pasižymi tik jam būdingu „skoniu“, kurį suformuoja jame ištirpę įvairūs cheminiai junginiai, mikroelementai. Kai vandeniui filtruojantis į požemį jame nelieka ištirpusio deguonies, mikroorganizmai savo gyvybinei veiklai palaikyti reikalingą deguonį atima iš įvairių deguoninių junginių (Fe2O3, MnO2). Kitaip tariant, mikroorganizmai (geležies ir mangano bakterijos) redukuoja šiuos junginius ir vandenyje atsiranda geležies ir mangano jonų. Kitos bakterijų rūšys, taip vadinamos sieros bakterijos, deguonį atima iš sulfatų (SO42–) jonų ir verčia juos blogai kvepiančiu sieros vandeniliu (H2S).

Jeigu keliaudamas gilyn vanduo savo kelyje sutinka durpynus ar kitas organinių medžiagų sankaupas, jame smarkiai padidėja organinių medžiagų koncentracijos ir vanduo nusidažo įvairaus intensyvumo gelsvai-rusva spalva. Beje, organinės medžiagos su geležies jonais sudaro pakankamai patvarius kompleksinius junginius ir pašalinti tokio būvio geležį iš vandens įprastais (nereagentiniais) šalinimo būdais jau nepavyksta.

Požeminiame vandenyje visada būna didesni ar mažesni kiekiai ištirpusio CO2, kitaip tariant, požeminis vanduo būna daugiau ar mažiau „gazuotas“. Viename Varėnos rajono gręžinio vandenyje CO2 koncentracija viršijo 200 mg/L. Kai toks vanduo buvo pakeltas į paviršių, iš jo, tarsi iš šampano, į atmosferą intensyviai skyrėsi dujų burbuliukai. Dar įdomesnį vaizdą teko stebėti Latvijoje šalia Venspilio esančioje stambaus ūkininko sodyboje. Imant iš maždaug 120 m gylio gręžinio pakelto požeminio vandens mėginį, iš vandens intensyviai skyrėsi smulkūs CO2 burbuliukai ir kartas nuo karto iš vandens ėmimo žarnelės su triukšmu skirdavosi stambūs kažkokių kitų dujų burbulai. Įtarus, kad tai gali būti gamtinės (metano) dujos, buvo pabandyta jas uždegti. Vaizdas buvo iš tikrųjų įspūdingas-tikras fejerverkas.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Footer Top #1

This is "Footer Top #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #2

This is "Footer Top #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #3

This is "Footer Top #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #1

This is "Footer Bottom #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #2

This is "Footer Bottom #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #3

This is "Footer Bottom #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #4

This is "Footer Bottom #4" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

© 2019 Hidrėja. Įvaizdis pagal reprezentacija.lt

I am responsive!