Kadangi vanduo visiems gyviems organizmams yra gyvybiškai svarbus, apie jį yra prikurta daugybė istorijų, pasakojimų ir pasakų. Vienos jų atrodo labai tikroviškai, tačiau su tikrove nieko bendro neturi, kitose realūs ir tikri faktai yra supinti kartu su įvairiais prasimanymais ar netgi nesąmonėm. Koks šių istorijų ir pasakų autorių tikslas? Jokia čia paslaptis. Viso šio šurmulio tikslas-padaryti biznį. Kitaip tariant, bet kokiomis priemonėmis ir būdais apgauti vartotojus ir išvilioti jų pinigus. Greičiausiai ne visiems skaitytojams šie mano teiginiai patiko. Tuomet galima išsireikšti ir švelniau: šių istorijų kūrėjai parduoda žmonėms viltį. Viltį su „jonizuotu“ (gyvu ar negyvu), „sidabriniu“, „struktūrizuotu“, „tirpsmo“ ir kitokiu „kitokiu“ vandeniu greitai ir sėkmingai išgydyti ligas, prailginti jaunystę, gražinti dvasinę pusiausvyrą ir t.t. ir pan. Drąsesni pranašai žada išgydyti visas ligas, ne tokie drąsūs -76, o patys kukliausi-tiktai 67. Bet vis viena neblogai, skamba labai viliojančiai. Jeigu aš kada nors užsiimsiu panašia pranašo veikla, tai prie jau minėtų pažadų pridėsiu dar kelis, pavyzdžiui, pažadėsiu, kad naudojančios „tokį“ vandenį merginos ištekės už jauno, gražaus ir, be abejo, labai turtingo, nesmurtaujančio šeimoje vyro. O tokios moterys, kurios jau laimingai ištekėjo, bent kartą per mėnesį laimės Teleloto aukso puodą ir vieną kartą per du mėnesius laimės 2-3 milijonus litų Vikingų loto žaidime. Toms moterims, kurių pinigai jau nedomina, pažadėsiu, kad greitai susiras labai, labai gerą meilužį.

Na, pakaks, šiek tiek nuklydau nuo temos. Grįžkime prie vandens. Pabandysiu bent trumpai apibūdinti aukščiau minėtus daugiau ar mažiau „stebuklingus“ vandenis.

Sidabrinis vanduo

Pats nekalčiausias, dalinai teisingas prasimanymas. Rengdamas šį straipsnelį, prisiminiau prieš gerą dešimtį metų kažkieno man padovanotą Anatolijaus Malovičko rusų kalba išleistą nedidelę knygelę „Vsio o vode“ (liet. Viskas apie vandenį). Knygelė nedidelė, vos 53 puslapių. Joje yra keletas skyrių: „Viskas apie vandenį“, „Sidabrinis vanduo“, „Kaip šimtą kartų pagerinti vandens kokybę“ ir „Pamąstymai apie gyvąjį ir negyvąjį vandenį“.

Pats didžiausias skyrius skirtas sidabriniam vandeniui. Jame, kaip, beje, ir kituose skyriuose, pateikiami duomenys labai primena spalvotą mišrainę. Istorinės žinios sumaišytos su garsių praeities ir dabarties šios rities specialistų tyrimų rezultatais, visa tai pagardinta beveik teisingais, neteisingais ir visiškai klaidingais autoriaus komentarais ir palaistyta visiškai nematerialiu, antgamtinėmis jėgomis alsuojančiu padažu. Ir tai yra visiškai suprantama. Jeigu žmogus nutarė būti pranašu ir išgydyti visas ligas, kad ir su sidabriniu (šiek tiek sidabro jonų turinčiu) vandeniu, jam, be abejo, reikia antgamtinių jėgų pagalbos. Apkvailinti žmones, pasirodo, nėra labai sudėtinga. Reikia tiktai turėti drąsos ir fantazijos.

Jau žiloje senovėje buvo žinoma apie teigiamą sidabro poveikį vandeniui. dar V a. pr. m. e. buvo pastebėta, kad sidabriniuose induose laikomas vanduo ilgai nerūgsta. Apie 2000 m. pr. m. e. sanskrito kalba parašytuose medicinos traktatuose pateikiamas geriamojo vandens kokybės gerinimo būdas – į vandenį keletą sykių pamerkiamas įkaitintas metalinis sidabras arba metalinis sidabras ilgai laikomas šaltame vandenyje. Vėliau šie būdai buvo primiršti ir tiktai XIX a. vėl pradėta plačiau kalbėti apie sidabro sugebėjimą naikinti vandenyje esančias bakterijas. Tuo pat metu buvo pradėti ir rimtesni moksliniai tyrimai.

Didesniam vandens kiekiui nukenksminti (dezinfekuoti) praktiškai sidabras pradėtas naudoti 1907 m. – į vandenį būdavo pamerkiamos sidabro plokštės.

1917 m. italas Sesilis pasiūlė vandenį dezinfekuoti induose, kuriuose įmontuotos sidabro vielos spiralės. Buvo nustatyta, kad vandeniui visiškai dezinfekuoti reikia 8 valandų. Tyrimai parodė, kad baktericidinis sidabro poveikis tuo stipresnis, kuo didesnis sidabro ir vandens kontakto paviršius, kadangi per tą patį laiką ištirpsta daugiau sidabro ir vandenyje padidėja sidabro jonų koncentracija. Būtent sidabro jonai, o ne metalinis sidabras nukenksmina vandenį. Todėl vandens nukenksminimui buvo pradėtos naudoti didelį paviršių turinčios medžiagos, apdorotos sidabru ar jo junginiais. Tai karoliai, Rašigo žiedai, aktyvuotoji anglis, upės smėlis, vata, marlė ir kitos inertinės (netirpstančios vandenyje) medžiagos. Vis dėlto, kad vandenyje susidarytų kiek didesnės sidabro jonų koncentracijos, reikėjo daug laiko. Pavyzdžiui, kad vandenyje sidabro jonų koncentracija pasiektų 0,137–0,147 mg/L, reikėjo, kad vanduo su pasidabruotu smėliu kontaktuotų ne trumpiau kaip 4 valandas. Be to, sidabro tirpimo greitis priklauso nuo vandenyje esančių medžiagų. Taigi, pasirodė, kad kontroliuoti sidabro tirpimą ir kartu vandens nukenksminimą yra labai sudėtinga.

Vėliau vandeniui nukenksminti vietoje metalinio sidabro pradėti naudoti įvairūs sidabro junginiai: sidabro nitratas, sidabro amoniakinis kompleksinis junginys ir kt. Dar vėliau – elektrochemiškai (ant anodo) tirpinamas sidabras. Buvo sukonstruoti įvairaus tipo ir našumo vadinamieji jonatoriai. Jie buvo pritaikyti jūriniuose laivuose, plaukymo baseinuose, sanatorijose, maisto pramonės ir visuomeninio maitinimo įmonėse. Tačiau ir čia yra problemų. Kai vandenyje yra chloridų ar sulfatų jonų (požeminiuose vandenyse jų visada yra), ant anodo formuojasi mažai tirpi sidabro chloridų ir sulfatų plėvelė, kuri apsunkina sidabro elektrocheminį tirpinimą. Antra vertus, esant vandenyje chloridų aktyviojo sidabro jonų koncentracija jame negali būti didesnė kaip 1,7 mg/L. Pasiekti didesnę sidabro jonų koncentraciją neleidžia labai mažas sidabro chlorido tirpumas vandenyje.

Koncentruoti sidabrinio vandens tirpalai gali būti naudojami gręžinių, šulinių, taros, vamzdynų dezinfekcijai ir kt.

Tačiau šis dezinfekcijos būdas yra pernelyg brangus ir todėl pastaruoju metai praktiškai nenaudojamas. Šiam tikslui dažniausiai naudojami aktyvaus chloro turintys junginiai (dujinis chloras, chlorkalkės, natrio hipochloritas, chloro dioksidas), peroksidai arba ozonas.

Baktericidinis sidabro jonų poveikis plačiai naudojamas ir medicinoje. Pavyzdžiui, slogai gydyti naudojami sidabro ir jo junginių pagrindu pagaminti vaistai protargolis ir kolargolis. Tačiau geriamajam vandeniui nukenksminti vis rečiau vartojamas sidabras kai kurių žmonių bandomas pateikti kaip panacėja nuo visų ligų. Nesu medicinos specialistas, todėl nenoriu daryti kategoriškų išvadų. Aš nežinau, kokį poveikį skrandžio ir žarnyno florai gali daryti į organizmą su vandeniu patekę sidabro jonai. Aš tik galiu garantuoti, kad, kontaktuodami su organizmo organinėmis medžiagomis, sidabro jonai labai greitai redukuojasi ir virsta metaliniu sidabru. Tuo nesunkiai galima įsitikinti užlašinus ant rankos bespalvio sidabro nitrato tirpalo. Jeigu jis tuojau pat nebus nuplautas, jau po 4–5 minučių ant rankos atsiras juoda, vandeniu nenuplaunama dėmė. Tai yra smulkus metalinis sidabras, kuris labai gerai įsigeria į odą. Juoda dėmė dings tiktai pasikeitus odai.

Panašios reakcijos vyksta ir skrandyje. Ant audinių nusėdęs smulkus, beveik juodos spalvos metalinis sidabras, pamažu tirps ir skrandyje tam tikrą laiką bus nedidelė sidabro jonų koncentracija. Be jokios abejonės, ši, kad ir nedidelė, sidabro jonų koncentracija sudarys nepatogumų gausiai skrandžio, dvylikapirštės žarnos ir žarnyno bakterijų bendruomenei.

Beje, baktericidinėmis (dezinfekuojančiomis) savybėmis pasižymi ir kitų sunkiųjų metalų jonai: platinos, vario ir kitų, tačiau platina praktiškai nenaudojama dėl brangumo, o vario jonų didesnių koncentracijų neleidžia naudoti geriamojo vandens higienos norma (ne daugiau 2 mg/L). Užtat vario druskos (pavyzdžiui, vadinamasis mėlynasis akmenėlis – CuSO4· 5H2O) pakankamai plačiai naudojamas kovojant su įvairiomis bakterijomis, pelėsiais ir grybeliais. Šios druskos vandeniniu tirpalu impregnuojama mediena, jo dedama į lengvas statybines medžiagas, kuriose naudojamos pjuvenos arba smulkinti šiaudai, jis yra viena iš dviejų pagrindinių sudedamųjų dalių sodininkams ir daržininkams gerai pažįstamo Bordo mišinio.

Laboratorijoje esu išbandęs, kaip vario jonai veikia žalsvuosius dumblius ir tokios pat spalvos melsvąsias bakterijas (tyrimų rezultatai įamžinti nuotraukose).. Kam tai įdomu, praneškite.

Gyvasis ir negyvasis vanduo

Stebuklingai gydančio gyvojo ir negyvojo vandens istorija tai pasirodo, tai vėl išnyksta. Tiek gyvajam, tiek ir negyvajam vandeniui priskiriama daugybė stebuklingų savybių. Pavyzdžiui, gyvuoju vandeniu laistomos gėlės ir kiti augalai staiga pradeda labai sparčiai augti, nuostabiai žydėti, o derlius toks, kad net sunku jį sunaudoti ar kitaip realizuoti. Šio vandens išgėrus, staiga nurimsta rėmuo.

Negyvuoju vandeniu išplautos pūliuojančios žaizdos greitai pradeda gyti. Kiek tiesos yra šiuose teiginiuose? Kuo gi vienas nuo kito iš tikrųjų skiriasi gyvasis ir negyvasis vanduo?

Norint teisingai atsakyti į šiuos klausimus, reikia išsiaiškinti du dalykus: kokiu būdu yra gaunamas gyvasis ir negyvasis vanduo ir kuo skiriasi vieno ir kito vandens cheminė sudėtis.

Jau senokai viena mano kolegė, žinodama, jog aš domiuosi vandeniu, atnešė į laboratoriją gyvojo ir negyvojo vandens gamybos įrenginuką. Iš išorės jis buvo labai panašus į elektrinį virdulį. Iš tikrųjų tai buvo elektrolizės įrenginys, kuriame katodas (neigiamas elektrodas) atskirtas nuo anodo (teigiamo elektrodo) keramikine pertvara. Šiame įrenginyje elektrodai buvo du nemažo skersmens grafito (anglies) strypeliai. Įrenginio naudojimo instrukcija labai trumpa ir paprasta: į abu skyrius iki žymos pripilti vandens ir įkišti laido šakutę į elektros tinklą. Po 3–5 min. vienoje keramikinės pertvaros pusėje (prie katodo) pasigamina gyvasis vanduo, o kitoje (prie anodo) – negyvasis vanduo. Iš pažiūros vanduo abiejose pertvaros pusėse atrodė nelabai estetiškai, kadangi jame buvo daug juodos spalvos drumzlių..

Kas gi pasikeitė vandenyje per tas 3-5 min., kol per jį tekėjo pastovioji elektros srovė? Žinant elektrolizės vandeniniuose tirpaluose esmę bei elektrolizės dėsnius (juos, beje, suformulavo ir 1830 m. paskelbė anglų fizikas M. Faradėjus), visiškai nesunku numatyti, kuo skirsis gyvasis vanduo nuo negyvojo netgi neatlikus šių vandenų cheminės analizės.

Pabandysiu paaiškinti. Švarus vanduo yra labai silpnas elektrolitas, turintis tuo pat metu ir rūgštinių ir bazinių (šarminių) savybių. Tai reiškia, kad švariame vandenyje yra labai nedidelės, tačiau vienodos rūgštines savybes sąlygojančių teigiamų vandenilio (H+) jonų ir bazines (šarmines) savybes sąlygojančių neigiamų hidroksilo (OH–) jonų koncentracijos:

H2O ↔ H+ + OH–. (1)

Šią grįžtamą vandens disociacijos reakciją galima pastumti į vieną arba kitą pusę. Pavyzdžiui,

jeigu į vandenį, kuris yra visiškai neutralus (jame yra visiškai vienodos H+ ir OH– jonų koncentracijos ir jo pH = 7), įdėsime cheminės medžiagos, kuri nusodins į nuosėdas OH– jonus, tai vanduo tuojau pat tai pajus ir pradės skilti į jonus, kad atstatytų sumažėjusią OH– jonų koncentraciją. Tačiau (1) reakcijos lygtis rodo, kad disocijuodamas (skildamas) vanduo duoda vienodą H+ ir OH– jonų kiekį. Vadinasi, vandenyje H+ jonų koncentracija pasidarys didesnė už OH– jonų koncentraciją ir vanduo pasidarys rūgštus (jo pH bus mažesnis už 7).

Analogiškai (1) pusiausvyra pasistums leidžiant per druskų turintį vandenį pastoviąją elektros

srovę, kai katodas nuo anodo atskirtas keramikine pertvara.. Šiuo atveju vyksta vandens skaidymas, tiktai OH– ant anodo suardomi ir į atmosferą skiriasi molekulinis deguonis (O2), o H+ jonai ant katodo paverčiami molekuliniu vandeniliu (H2), kuris taip pat išlekia á atmosferą. Taigi, vykstant elektrolizei prie katodo (neigiamo elektrodo) kaupiasi OH– jonai ir todėl vanduo šarmėja (gyvasis vanduo), o prie anodo (teigiamo elektrodo) priešingai-kaupiasi H+ jonai ir vanduo rūgštėja (negyvasis vanduo).

O kaipgi stebuklai? Kodėl negyvuoju vandeniu praplautos pūliuojančios žaizdos greičiau gyja? Paaiškinimas labai paprastas. Bent šiek tiek išsilavinęs žmogus (jau nekalbant apie mikrobiologus ar medikus) žino, kad praktiškai visi mikroorganizmai (bakterijos), taip pat ir puvimo bakterijos, žūsta pakankamai rūgščioje terpėje (kai pH <<< 7). Jos jau nesidaugina, kai

pH < 4,5, o pH reikšmėms dar labiau mažėjant – tiesiog žūva. Po 5 min. elektrolizės pH-metru išmatuotas negyvojo vandens pH buvo lygus 3. Viskas tvarkoje, galima plauti pūliuojančias žaizdas ir žudyti bakterijas. Beje, panašią pH reikšmę turi gazuotas vanduo arba citrinos vaisių sultys. Išplaukite žaizdą gazuotu vandeniu arba citrinos sultimis ir gausite tą patį rezultatą. Tokią arba panašią vandens pH reikšmę galima padaryti naudojant acto arba citrinos rūgštis. Pastaroji populiariai dar vadinama rūgščiąja druska ir plačiai naudojama maisto pramonėje, kai produktus reikia parūgštinti, ją nuolat virtuvėje naudoja ir šeimininkės. Beje, tokį citrinos rūgštimi parūgštintą vandenį vartoti bus maloniau, kadangi jis bus skaidrus. O kodėl elektrolizeryje pagamintas gyvasis ir negyvasis vanduo yra nešvarūs, juose gausu juodos spalvos drumzlių? Atsakymas paprastas: grafito elektrodai nėra mechaniškai tvirti ir ant jų besiskiriančios vandenilio ir deguonies dujos juos pamažu ardo. Šių įrenginių gamintojai, atrodo, patobulėjo ir vietoje grafito elektrodų naudoja kažkokių metalų ar jų lydinių elektrodus. Įdomu koks metalas naudojamas anodu naujausiuose jonizatoriuose? Juk anodiškai netirpių metalų yra vos du-platina ir auksas. Bet koks kitas metalas ar lydinys elektrolizės metu ant anodo tirps ir „praturtins“ vandenį tų metalų jonais.

Beje, išmatuota gyvojo vandens pH reikšmė buvo lygi 10,5. Taigi, prie katodo gaminasi pakankamai šarminis vanduo. Tokią pačią pH reikšmę galima gauti gamtiniame vandenyje ištirpinus nedidelį kiekį sodos (Na2CO3) (ši medžiaga anksčiau buvo plačiai naudojama skalbimui). Geriamosios sodos (NaHCO3) tirpalo pH būna tiktai apie 8,3. Išgėrus gyvojo vandens, sumažėja skrandžio rūgštingumas ir mažiau kankina rėmuo. Tačiau ir nuolat geriant šį vandenį vargu ar galima išsigydyti nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo, kadangi šis vanduo veikia pasekmę, bet ne priežastį. Tą patį efektą (tik dar greičiau) galima pasiekti išgėrus šiek tiek geriamosios sodos, suvalgius gabaliuką kreidos (CaCO3) arba sumaltø kiaušinio lukštø (jame yra ~ 98 % CaCO3). Visos šios medžiagos vienodai lengvai neutralizuoja skrandyje besigaminančią druskos (HCl) rūgštį. Jeigu po ranka neturite aukščiau minėtų medžiagų, vaistinėje taip pat galima nusipirkti šarminių savybių turinčių vaistų, pavyzdžiui, „Raniberl“.

Taigi gyvojo ir negyvojo vandens poveikis yra susijęs tiktai su jo rūgštinėmis ar šarminėmis savybėmis. Šiaip jau, žmogaus organizmas labiau pritaikytas naudoti rūgštinių savybių turinti maistą, kadangi didžioji dauguma žmogaus nuolat naudojamų maisto produktų yra daugiau ar mažiau rūgštūs, t.y. jų pH < 7 (1 lent.).

Visų šių produktų pH buvo išmatuotas Olandijos firmos „Sentron“ pH-metru pH 1001 ir pagal naują technologiją pagamintais elektrodais. Tvirtas smeigiamas elektrodas leidžia greitai, patogiai ir tiksliai išmatuoti ne tiktai bet kokio vaisiaus ar daržovės, bet ir šaldytos mėsos pH. Ir tam nereikia šių produktų tarkuoti, malti ar kitaip smulkinti.

Lygindami įvairių produktų pH nepamirškite, kad pH pasikeitus 1 vienetu, rūgštingumas keičiasi (mažėja arba didėja) 10 kartų. Pavyzdžiui, obuolys, kurio pH = 4, yra 10 kartų rūgštesnis už vaisius ar daržoves, kurių pH = 5 ir 100 kartų rūgštesnis už produktus, kurių pH = 6. Dauguma gamtinių vandenų turi silpnai šarminių savybių (jų pH dažniausiai yra tarp 7–8).

Tirpsmo vanduo

Anatolijaus Malovičko knygelėje “Viskas apie vandenį”[1] (rusų kalba) pateikiamas toks tirpsmo vandens paruošimo būdas: emaliuotą indą su vandeniu pastatykite į šaldymo kamerą (žiemą į balkoną). Po 4-5 val indą išimkite. Vandens paviršius bus sušalęs. Lede bus susikoncentravęs sunkusis vanduo. Nupilkite vandenį į kitą emaliuotą indą, o ledą išmeskite. Indą su vandeniu vėl pastatykite į šaldymo kamerą. Kai 2/3 vandens bus virtę ledu, išimkite indą iš šaldiklio ir vandenį išpilkite. Šiame vandenyje bus susikoncentravę daugumas vandenyje buvusių cheminių medžiagų. Ištirpinkite ledą kambario temperatūroje. Štai šis vanduo ir reikalingas jūsų organizmui“. Taip tvirtina autorius. Be to, jis teigia, kad toks vanduo yra 80 % švaresnis už pradinį vandenį ir 1 litre šio vandens yra tiktai 16 mg kalcio. Štai šį vandenį reikia sunaudoti per parą, geriant 2-3 puodelius 1 val. prieš valgį. Toliau pavardintas geras tuzinas ligų, kurias galima išgydyti naudojant tokį vandenį. Ligos pačios įvairiausios, tačiau sąraše vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos. Toks vanduo, be viso kito, pagerina sportinius rezultatus, padeda kovoti su nutukimu ir pan. Pamerkus tokiame vandenyje sėklas, o vėliau laistant tokiu vandeniu augalus, derlius padidėja 1,6-2,1 karto. Ypatingai gerai toks vanduo veikia grūdines kultūras. Nesiginčysiu, nes nebandžiau. Tačiau teiginiai, susiję su augalais, gali būti tiesa.. Esmė tame, kad laistant augalus kietu vandeniu, gali vykti dirvų kalkėjimas ir didėti jų šarmingumas. Ne visi augalai tai mėgsta.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kas gali vykti ir kas iš tikrųjų vyksta vandenį šaldant. Gamtinis vanduo iš tikrųjų yra kelių vandenilio ir deguonies izotopų mišinys, todėl šalia didžiąją vandens dalį sudarančio normalaus vandens molekulių (H2O) jame yra ir pėdsakai sunkiojo vandens molekulių (D2O). Sunkiojo vandens molekulę kartu su normaliu deguonies atomu sudaro du vandenilio izotopo deuterio (D) atomai. Sunkiojo vandens kai kurios fizikinės savybės skiriasi nuo normalaus vandens fizikinių savybių. Pavyzdžiui, sunkusis vanduo verda + 101,4 0C temperatūroje ir užšąla + 3,8 0C temperatūroje. Palyginimui pasakysiu, kad normalus vanduo verda + 100,0 0C temperatūroje ir užšąla + 0,076 0C temperatūroje. Taigi, matome, kad sunkusis vanduo virsta ledu šiek tiek anksčiau negu normalus, tačiau šios virimo ir stingimo temperatūros galioja, kai mes turime grynas medžiagas. Aš nemanau, kad esant + 3,8 0C temperatūrai sunkiojo vandens pėdsakai išsiskirs iš bendros vandens masės ir virs ledu. Tai būtų labai patogus sunkiojo vandens koncentravimo būdas. Sunkusis vanduo naudojamas atominėje energetikoje kaip branduolinių reakcijų lėtintojas ir gaunamas jis vykdant gamtinio vandens elektrolizę. Nustatyta, kad vykdant gamtinio vandens elektrolizę, lengviau į deguonį ir vandenilį skyla normalaus vandens molekulės, o sunkiojo vandens molekulės praktiškai neskyla ir tokiu būdu yra sukoncentruojamos. Iš 1 m3 (1000 litrų) gamtinio vandens vykdant elektrolizę gaunama apie 10 mL sunkiojo vandens.

Tyrimais nustatyta, kad šąlant gamtiniam vandeniui, jame esančios įvairios druskos neskuba įsiterpti į ledą ir pirmosios ledo porcijos yra pakankamai švarios. Toliau šąlant vis labiau ir labiau mineralizuotam vandeniui, druskos palaipsniui pradeda įsiterpti į ledą. Kitaip tariant, jeigu mes paimtume 30-40 cm storio ledo gabalą, tai viršutiniame jo sluoksnyje būtų mažiausiai druskų ir, einant iš viršaus žemyn, jų koncentracija palaipsniui didėtų. Atpjovus nuo tokio ledo gabalo viršutinį 3-4 cm storio sluoksnį ir ištirpinus jį, galima pasigaminti pakankamai mažai mineralizuoto vandens. Pagal druskų kiekį toks vanduo būtu panašus į atvirkštinio osmoso būdu gautą vandenį. Vadinasi, nepilnai sušaldę vandenį ir ištirpinę pasigaminusį ledą, mes atsikratome dalies vandenyje esančių druskų – mes vandenį dalinai demineralizuojame. Suteikti tokiam vandeniui stebuklingų galių gali tiktai žiniuoniai. Ką jie daugiau ar mažiau sėkmingai ir daro. Beje, jau rašydamas šį skyrelį, nutariau pagal Anatolijaus Malovičko knygelėje pateiktą aprašymą pagaminti tirpsmo vandens, padaryti jo analizę ir nustatyti kiek jis tapo švaresnis. Pateiktą metodiką stengiausi atkartoti kiek įmanoma tiksliau. Vandenį šaldžiau šaldytuvo šaldiklyje (temperatūra apie – 20 0C). Sugaišęs maždaug 3,5 val. turėjau trijų vandenų mėginius:

Mėginys Nr. 1 – pirmoji porcija ledo, kuri turėjo būti išmesta (apie 3-5 mm storio ledo sluoksnis);

Mėginys Nr. 2 – antroji porcija ledo (tirpsmo vanduo arba, kitaip tariant, viso mano darbo tikslas );

Mėginys Nr. 3 – vanduo iš čiaupo.

Vežuosi mėginius į laboratoriją ir atlieku jų analizę. Svarbiausias analizės tikslas – nustatyti šiuose mėginiuose bendrą druskų kiekį. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad nieko nelaukto arba netikėto neįvyko. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Šaldamas vanduo “atsikratė” dalies jame buvusių druskų. Pirmos ledo porcijos mineralizacija yra maždaug 5 kartus mažesnė, o antros ledo porcijos (tirpsmo vandens) maždaug 4 kartus mažesnė negu vandens iš čiaupo. Beje, papildomai nustačiau, kad ir dalinai demineralizuotame vandenyje vyrauja tos pačios druskos, kaip ir vandenyje iš čiaupo, t.y. daugiausiai jame rasta kalcio ir magnio katijonų ir hidrokarbonato anijonų.

Tokios pat mineralizacijos vandenį kaip ir tirpsmo vanduo galime turėti, jeigu sumaišysime atvirkštinio osmoso (AO) būdu gautą vandenį su vandeniu iš čiaupo santykiu 4:1, t.y. paimsime, pavyzdžiui, 4 litrus valyto (AO) vandens ir 1 litrą čiaupo vandens. Gerkite į sveikatą šiltą ar atšaldytą. Čia jau skonio reikalas.

Beje, daugelis firmų, kurios pilsto vandenį į įvairios talpos butelius, elgiasi lygiai taip pat. Daromas gręžinys ir neatitinkantis higienos normos reikalavimų požeminis vanduo yra valomas (pašalinami geležis, amonis ir manganas). Toliau dalis šio vandens yra pilnai suminkštinama ir šis suminkštintas vanduo yra maišomas su valytu, bet neminkštintu vandeniu. Kuo šis vanduo yra pranašesnis (geresnis) už kokybišką vandentiekiečių tiekiamą vandenį? Ogi tik tuo, kad jis yra šiek tiek minkštesnis. Ir daugiau, praktiškai, niekuo. Netgi bendroji jo mineralizacija lieka ta pati, kaip ir žalio požeminio vandens, kadangi minkštinimui naudojamas natrio formos katijonitas. Tai reiškia, kad kalcio ir magnio jonų vietą vandenyje užima natrio jonai. Mainai aiškiai nelygiaverčiai, kadangi žmogaus organizmui reikalingi (būtini) kalcio ir magnio jonai yra pakeičiami ne tiek reikalingais natrio jonais. Jų mes gauname pakankamai naudodami pasūdytą maistą.

Kaip įrodyti, kad geriamasis vanduo yra „blogas?

Respublikoje prisisteigę labai daug firmų, kurios prekiauja atvirkštinio osmoso (AO) principu veikiančiais filtrais. Jau buvo minėta, kad šie filtrai iš vandens pašalina 93-95 % jame esančių druskų.

Svarbiausias šių firmų vadybininkų uždavinys yra surasti jų platinamų filtrų pirkėjų. Potencialiam pirkėjui reikia įrodyti, kad jų vartojamas geriamasis vanduo yra blogas arba labai blogas netgi tuo atveju, kai šis vanduo yra tikrai kokybiškas. Šiam tikslui pasiekti dažniausiai naudjamii du būdai:

1. Į vandenį įmerkiami du plieniniai elektrodai ir per jį paleidžiama pastovioji elektros srovė. Jeigu vandenyje yra bent kiek druskų, plieninis anodas tirpsta ir vandenyje gaminasi mažai tirpus, rusvos spalvos geležies hidroksidas. Vienas mano studentas (pirmakursis) atnešė tokį elektrolizės įrenginuką į laboratoriją. Laboratorinių darbų metu, dalyvaujant 30-čiai studentų, šį įrenginuką išbandėme. Vaizdas iš tikrųjų baisus – nepraėjus nei minutei Antavilių vandens ruošykloje paruoštas nepriekaištingos kokybės geriamasis vanduo pasidarė panašus į molingoje vietovėje po gero lietaus susidariusiam balos vandeniui. Paklausiau studentų, kas nori gerti tokį vandenį. Niekas nenorėjo. Štai Jums 30 potencialių filtrų pirkėjų. Ir tiktai po to, kai išsiaiškinome visas šio reiškinio priežastis ir aplinkybes, pirkėjų neliko. O ką daryti tiems žmonėms, kuriems šio reiškinio priežastis aiškina pardavėjai? O pardavėjai čia pat su žarnele prie čiaupo prijungia AO filtrą, pagamina beveik distiliuoto vandens ir vėl vykdo elektrolizę. Elektrolizė praktiškai nevyksta (vandenyje liko labai mažai druskų) ir jis beveik nesidrumsčia. Deja, ši apgavystė dažnai pavyksta. Beje, toks pat baisus vaizdas būtų, jeigu naudotume „Neptūną“, „Žalią girią“, „Tichę“ ir kitus buteliuotus tėvyninius ar užsieninius vandenis.

2. Į vandenį įlašinami 2-3 lašai vienos organinės medžiagos vandeninio tirpalo. Vaizdas toks pat baisus, tiktai iškritusių nuosėdų spalva ne rusva, o tamsiai pilka. Reikalas tame, kad su vandenyje esančiais kalcio jonais ši organinė medžiaga reaguoja sudarydama tamsiai pilkas nuosėdas. AO filtrų pagalba paruoštame vandenyje kalcio jonų lieka labai mažai ir vanduo išlieka beveik skaidrus. Nuosėdos nesigamina ir tada, kai vanduo suminkštinamas natrio formos katijonito pagalba. Vadinasi, šį triuką galėtų naudoti ir vandens minkštinimo įranga prekiaujančios firmos. Dėl suprantamų priežasčių sąmoningai nepateikiau šio organinio junginio pavadinimo.

Šaltinis: http://www.kokybiskasvanduo.lt/

Footer Top #1

This is "Footer Top #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #2

This is "Footer Top #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Top #3

This is "Footer Top #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #1

This is "Footer Bottom #1" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #2

This is "Footer Bottom #2" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #3

This is "Footer Bottom #3" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

Footer Bottom #4

This is "Footer Bottom #4" widget area. Visit your Widgets Page to add new widget to this area.

 

© 2019 Hidrėja. Įvaizdis pagal reprezentacija.lt

I am responsive!